Petersonas yra toks reiškinys, apie kurį kalbant iš karto reikia paaiškinti savo autorinę poziciją. Kodėl? Nes problema yra jo auditorija, taip pat kaip pats Petersonas save pozicionuoja viešumoje bei galiausiai ką jis pats teigia ir galvoja. Taigi yra mažiausiai trys ar net keturi Petersonai. Viešumoje šis Toronto universiteto psichologijos profesorius neabejotinai kalba apie pačius įvairiausius dalykus, kurie yra tiek šiapus, tiek anapus jo mokslinės kompetencijos ir mokslo apskritai ribų. Kaip ir visada tokiais atvejais, problemos atsiranda tada, kai „baltas chalatas“ auditorijos akyse teisingumo vertę suteikia viskam, kas sakoma, pradėdamas nuo samprotavimų apie mitybą, baigdamas klimato kaitos, XX a. istorijos ar politinių ideologijų vingrybėmis.
Dera pastebėti, kad ir Petersonas labai mėgsta atkreipti dėmesį į save, savo patirtį klinikinėje psichologijoje, moksliniuose tyrimuose ir išsilavinimą, tad jo viešas išminčiaus įvaizdis tam tikroje auditorijoje yra ne be jo atsakomybės, o sąmoningai konstruojamas ir formuojamas. Tiek savo tekstuose, tiek viešuose pasisakymuose jis labai pabrėžtinai demonstruoja aukštą savivertę, nuolatos primindamas, kokius gilius ir fundamentalius klausimus jis apmąsto ar ką veik Descartes‘o maniera prisapnuoja (puikus pavyzdys yra knygos įvade – p. 34).
Vis dėlto didžioji intelektualinė šlovė Petersoną aplankė tikrai ne už jo mokslinius tyrimus, net ne jo Youtube įrašus ar netgi kol kas publikuotas dvi knygas. Profesoriaus didžiausias viešas žinomumas prasidėjo nuo Kanadoje ganėtinai plačiai nuskambėjusios politinės diskusijos dėl privalomo lyčių požiūriu neutralių įvardžių (ang. gender neutral pronouns) vartojimo ir Petersono įvairių viešų pasisakymų prieš tokį kalbos reguliavimą.
Vėliau jo žinomumas dar labiau padidėjo po įvairių jo interviu ir polemikos su nelabai protingais kairiaisiais žurnalistais ir viešais aktyvistais, kuriuose Petersonas per savo oponentus gan nesunkiai pervažiavo intelektualiniu plentvoliu (daugiausia dėl to buvo kalti patys oponentai). Populiarumą ypač dešinėje jam suteikė gausūs pasisakymai prieš politinį korektiškumą, postmodernizmą ir (neo)marksizmą universitetuose Šiaurės Amerikoje, dabartinės jaunos kartos ištižimą ir pasimetimą. Žinoma, šis atsidūrimas įvairių medijų dėmesio centre pritraukė naują ir skaitlingą auditoriją tam, ką Petersonas kalba, o internetinės ir intelektualinės šlovės pikas kaip tik sutapo su 12 taisyklių pasirodymu 2018 m. Taip Petersonas tapo savotišku dešiniuoju Yuval Noah Harrari ar Slavojum Žižeku, tik be anekdotų apie socialistinę Jugoslaviją.
Nors save jis pristato kaip klasikinį liberalą su konservatyviais palinkimais, daug ir gausiai kritikuoja XX a. totalitarinius režimus, Petersonas kaip tik turi daugiau gerbėjų iš simpatizuojančių tradicionalizmui ar kraštutinės dešinės ideologijoms tarpo. Dėl savo įsitraukimo į Šiaurės Amerikos kultūrinius karus tarp kairės ir dešinės, šis autorius viešumoje susirado ir nemažai nemėgėjų. Petersono pasisakymai apie šiuolaikinės kultūros, akademijos ir visuomenės marginalizuotus jaunus vyrus tikrai pataiko į labai aiškų nelaimingų žmonių segmentą. Bet palikime visą šią prekybą garpuodžiais ir su gera valia suprasti pasižiūrėkime, ką vis dėlto teigia pati knyga, o ne įvairus viešas triukšmas apie ją ir jos autorių.
Trumpai ir vienareikšmiškai pasakyti, apie ką ši knyga, nėra lengva. Nors knygos pavadinimas ir autoriaus įvadas tarsi teigia knygą esant įvairiais eseistiniais pasvarstymais apie žmogiškąją būtį ir tai, kas dar senovės filosofų buvo vadinama klausimais apie gerą gyvenimą, jau pirmuosiuose puslapiuose pradeda imti įtarimas, kad knyga yra ir politinis manifestas. Knygos įvade Petersonas svarsto apie tai, kaip reikia rasti išeitį tarp dviejų kraštutinumų (per didelio chaoso ir per griežtos tvarkos, per didelio individualizmo ir kolektyvizmo ir t. t.), apie Vakarų kultūros dekadansą, postmodernizmo kuriamą reliatyvizmą ir nihilizmą, šių sąlygotą prasmės ir krypties stoką paprastų žmonių gyvenime.
Knygą, akivaizdu, sudaro dvylika taisyklių, kurias iliustruoja netolygios kompozicija ir minties struktūra esė. Taisyklės svyruoja nuo labai tiesmukų („Savimi rūpinkitės taip pat kaip savo globotiniais“, „Sakykite teisybę ar bent jau nemeluokite“ ir pan.) iki tarsi šmaikščiai suformuluotų („Paglostykite gatvėje sutiktą katę“), bet iš tiesų esmė yra ne pačios taisyklės, o jas lydintys ir aiškinantys tekstai. Pirmoji taisyklė – „Stovėkite tiesiai, atlošę pečius“ (p. 41–71) – yra palydima esė, kurioje per selektyviai ir patogiai pasirinktus pavyzdžius apie omarus ir musinukes Petersonas teigia vieną paprastą dalyką apie gyvenimą – gyvenimas yra kova. Tai kova dėl erdvės, išteklių, galios, prestižo, sekso ir t. t. Ši tezė žmonijos istorijoje anaiptol ne originali ir nauja. Įdomiau yra tai, kaip ji pristatoma. Ir čia galbūt labiausiai matyti Petersono knygos politinis krūvis, mat pirmasis knygos skyrius pradeda nuo to, kas moderniojoje politikos filosofijoje vadinta prigimtine būkle.
Tik jeigu XVI–XVIII a. filosofai, pradedant Thomasu Hobbesu ir baigiant Jeanu-Jacques’u Rousseau, kalbėjo apie daugiau ar mažiau įsivaizduojamą, fikcinę žmonijos būklę, iki politinių ar net socialinių darinių, tai Petersonas kalba apie, jo manymu, visus gyvūnus (nuo omarų iki žmonių) nuolatos lydinčią prigimtinę būklę, iš kurios mūsų negali išvaduoti joks socialinis kontraktas, joks civilizavimas ar įkultūrinimas. Kova dėl statuso ir šios suformuotos galios hierarchijos yra prigimtinės ir gerokai senesnės už kultūrą. Kaip rašo Petersonas: „Dominavimo hierarchija yra senesnė už medžius“ (p. 56).
Vis dėlto skaitant knygą dažnai nelabai aišku, ką daryti su šiais prigimties ir gamtos „faktais“ ir koks jų santykis su kultūra. Skaitant kartais atrodo, kad autorius apskritai bando aptrinti skirtumą tarp kultūros ir natūros, o kartais atrodo, kad sekdamas Rousseau pėdomis Petersonas mano, jog su žmogaus prigimtimi viskas daugiau ar mažiau yra tvarkoje (išskyrus jo polinkį ir pajėgumą daryti blogus dalykus, kam knygoje skiriami galbūt įdomiausi jos pasažai), kad gamta diktuoja iš esmės teisingus socialinius ir etinius principus, o problemos yra su ją neteisingai iškraipančiu blogu kultūriniu antstatu (kairiaisiais postmodernistais). Tiesą pasakius, suprasti autoriaus intenciją kartais sunku.
Kultūros funkcijos ir progreso tema Petersonas ironizuoja šiuolaikinės kairės adresu: „Žinoma, kultūra yra prievartos struktūra. Ji visada tokia buvo. Tokia yra pamatinė egzistencinė realybė. [...] Kultūra viena ranka atima, bet kita ranka kai kuriose sėkmingose vietose duoda daug daugiau. Galvoti apie kultūrą vien kaip apie jungą yra nemokšiška ir nedėkinga, o ir pavojinga. Visai nenoriu pasakyti (kaip, tikiuosi, šios knygos turinys jau akivaizdžiai paaiškino), kad kultūros negalima kritikuoti“ (p. 365–366). Jo manymu, šiuolaikinę Vakarų kultūrą reikia vertinti ir su optimizmu, o ne vien kaip patriarchalinį jungą, kadangi ji sudarė sąlygas daugeliui vyrų ir moterų išsivaduoti iš nepritekliaus ir skurdo, technologinis ir medicinos progresas sukūrė naujas reprodukcines ir apskritai sveikatos sąlygas. Šią kairės mitų kritiką jis tęsia ilgai ir įvairiose knygos vietose.
Knygoje taip pat nuolatos persipina įvairūs faktai ir fakteliai iš gyvūnų fiziologijos ir psichologijos tyrimų, labai savotiškos (ir dažnai paviršutiniškos) įvairių religijų vaizdinių ir idėjų interpretacijos, kasdienė autoriaus patirtis, istorija ir literatūra. Petersono kalbėjime taip pat labai neaiškiai ir greitai pereinama nuo tezių apie tai, „kaip yra“, iki to, „kaip privalo būti“. Vis dėlto tai, kas knygoje yra teisinga, neretai tiesiog pribloškia savo akivaizdumu ir banalumu. Ką ir sakyti apie neįkainojamus patarimus ar paaiškinimus, kaip reikia susitvarkyti savo miegą ar mitybą gydantis depresiją. Kiek makabriškiau atrodo XX a. pradžios spekuliatyvinę kultūrinę antropologiją primenantys pasvarstymai apie tai, kad protas tradiciškai siejamas su vyriškumu, o chaosas su moteriškumu. O kur dar Petersono iš esmės pagal gyvūnijos pasaulį ekstrapoliuotas modelis apie vyrų ir moterų socialinius vaidmenis: „Jei esate numeris vienas, aukščiausios padėties lygyje, jums neapsakomai sekasi. Jei esate vyras, galite pasirinkti geriausias vietas gyventi ir geriausios kokybės maistą.
Žmonės varžosi, kad galėtų jums padaryti kokią paslaugą. Turite neribotų galimybių romantiškiems ir lytiniams ryšiams užmegzti. Jūs esate sėkmingas omaras ir geidžiamiausios moterys išsirikiavusios tarpusavyje varžosi dėl jūsų dėmesio“ (p. 57). Tokias eilutes skaitant gali nebent suprunkšti prisiminęs alfa patinus iš savo mokyklos, kurie dabar Anglijoje maišo betoną arba sėkmingai sėdi kalėjime. Sunku pasakyti, kiek autorius tokiais atvejais kalba rimtai (o rimtumą jis mėgsta), kiek su lengva ironija.
Pastabas, kritiką ir įvairias impresijas būtų galima tęsti be galo. Vis dėlto dera pripažinti, kad tekstas parašytas įtaigiu tonu, neblogu stiliumi, o ir pats autorius garsėja kaip charizmatiškas kalbėtojas, mokantis parinkti pavyzdžius, kurie pataiko į vidutinio išsilavinimo piliečio vaizduotę. Tačiau kokios yra šio įvairiausių sferų ir sričių pynimo prielaidos? Petersonas pats savo viešose paskaitose ir interviu neslepia, kad jo didžiausios intelektualinės įtakos yra Carlas Jungas, Friedrichas Nietzsche, amerikiečių pragmatizmas ir darvinistinis evoliucinės psichologijos supratimas.
Nors jis taip pat dažnai mini Aleksandrą Solženyciną ir Fiodorą Dostojevskį, tačiau vargu ar šie autoriai paliko kokį nors struktūrinį pėdsaką Petersono mąstyme.
Sekdamas Jungu Petersonas suteikia didžiulę reikšmę tam, kas vadinama mitais, archetipais, didžiaisiais pasakojimais. Jo supratimu, tai yra pagrindinis žmogiškosios prasmės šaltinis, o šių didžiųjų mitologinių ir religinių pasakojimų interpretavimas mums atveria tiek gilesnį supratimą apie žmogaus prigimtį, tiek duoda užuominas, kaip dera veikti, gyventi. Čia, žinoma, esama ir romantinio ilgesio apie didvyrių laikus, noras vėl šiuos pasakojimus išgyventi ir patirti (ne šiaip sau Petersonas yra nemažas Josepho Campbello gerbėjas). Tik prasmė čia yra nei transcendentiška, nei imanentiška gyvenimui – ji yra funkcija, pasakojimas, padedantis individui veikti, judėti ir jaustis gerai. Pridėjus prie to tezę, kad gyvenimas yra kova, nenuostabu, kodėl nemažai Petersono kritikų jį sieja net su kultūriniu fašizmu.
Taigi pagrindinės problemos atsiranda, kai į sudėtingus filosofinius, konceptualinius ar mokslinius klausimus bandoma atsakyti iš labai siauros ir ekstremaliai supaprastintos perspektyvos. Petersono įvairiapusiškam evoliucinės psichologijos ir jungiško mitų bei archetipų pynimui akivaizdžiai trūksta vieno dalyko – filosofinio išsilavinimo (ką ypač gerai parodo dar įvade pasirodanti išnaša apie Heideggerį – p. 34). Arba kitaip tariant: mąstymo apie pačias savo mąstymo prielaidas, kas yra visai kas kita negu papasakojimas apie tai, kurias smegenų dalis mes gavome kuriame evoliucijos etape ir gan spekuliatyvūs pasvarstymai, kodėl būtent tada (tą patį būtų galima pasakyti ir apie kitą šios naujosios gamtos dialektikos guru – Harrarį, kurį nuo Petersono skiria ne tiek mokslas, kiek ideologinės nuostatos).
Kaip daug metų iki išgarsėjimo praktikavęs psichoterapeutas, Petersonas į visas problemas žiūri praktiškai. Jam klausimai apie tiesą yra klausimai apie tai, kas padeda geriausiai individui prisitaikyti pasaulyje, ar tai, iš ko galima papasakoti įtaigią istoriją. Visus sudėtingus filosofinius klausimus jis tendencingai suredukuoja į „praktines individo prisitaikymo problemas“. Net savo paskaitose gavęs abstrakčius teorinius klausimus, jis į juos atsakinėja iš labai pragmatinės perspektyvos. Dar didesnės problemos yra tada, kai tai, kas sakoma, teigiama tiesiog kaip faktas, o ne ant tam tikrų prielaidų sukonstruota pozicija. Ironiška, bet būtent Karlas Marxas yra rašęs apie tai, kad tiesos klausimas yra praktinė, o ne teorinė problema.
Žinoma, vertinant Petersoną nereikia padaryti dar vienos klaidos. Petersono knygos trūkumai automatiškai nedaro teisiais jo oponentų, kurie gina tapatybės politiką (lygiai tarp kairės ir dešinės radikalų), perdėtą politinį korektiškumą ar mano šį kartą tikrai sukursiantys tikrą socializmą. Petersono knygos nemėgimas nedaro tavęs leftistu, o pritarimas jo kairės kritikai – konservatoriumi.
Tiesa, norint pradėti suprasti šią knygą ir jos autorių, teko skaityti knygą originalo kalba, kadangi lietuviškas vertimas turi ne tik nemažai smulkių klaidų, tačiau kartais net ištisų sakinių prasmė pamesta ar apversta. Taip pat erzina nepadoriai didelis šriftas ir netaupus maketas.
Vėlyvuoju sovietmečiu dažnas „dvasingas“ jaunuolis skaitė Senekos laiškus ir Marką Aurelijų. Šie stoikų tekstai propagavo vidinę ramybę, tvirtumą ir savotišką gyvenimo džiaugsmą, nepaisant išorinių aplinkybių. Tada, matyt, visa tai kažkaip pataikė į laiko dvasią ir atliepė kažką svarbaus. Taip jau nutinka, kad knygos kartais kažką pasako ne mums, o apie mus. Petersono koučingas taip pat pasako daugiau ne apie gyvenimą, o apie savo skaitytojus ir jų poreikius. Jis neabejotinai kuriam laikui atsistojo ir į tam tikrą viešumos nišą, skirtą viešam intelektualui-filosofui nekonformistui. Bet Petersonas – ne filosofas.
Praktinių patarimų lygmeniu tai yra knyga, raginanti prisiimti asmeninę atsakomybę, susitvarkyti, pasitempti, sakyti tiesą, stengtis. Tai, žinoma, knyga pasimetusiems žmonėms, kuriuos trikdo sudėtingas ir ne per daug draugiškas dabartinis pasaulis, kuriems galbūt reikalingas protingas vyresnis dėdė, žinantis visus atsakymus. Bet jei reikia taisyklių gyvenimui – galbūt geriau yra dekalogas.
Jordan B. Peterson, 12 GYVENIMO TAISYKLIŲ: CHAOSO PRIEŠNUODIS, iš anglų kalbos vertė Daiva Vilkelytė