Mamos pasakojimas
„Labai myliu savo trejų metukų dukrytę, bet žaisti su ja man – didžiulė kančia. Kai Danielė mane paima už rankos ir drauge susėdame ant kilimo pažaisti, atrodo, sustoja laikas, žaidimas niekaip nesibaigia, o nuobodulys pamažu virsta susierzinimu. Ypač mane erzina vaidmeniniai žaidimai, kai reikia persikūnyti į meškiuką, kačiuką ar pan. Duktė prašo ir prašo manęs kartu pažaisti, o man kuo toliau, tuo sunkiau prisiversti tai daryti. Žaidžiu su ja tik dėl to, kad daug kartų esu skaičiusi, jog mama turėtų lavinti savo vaiką, ugdyti jį. Nesuprantu, kaip kitos mamos gali daug valandų krykštauti kartu su savo vaikais. Iš kur jos semiasi kantrybės? Ar tikrai būtina kasdien prisigalvoti vis naujos veiklos ir žaisti su vaiku, net jeigu to daryti labai nenoriu?“ Austėja
Žaisti – tai būti kartu