Bet aš jau niekur nebeleidžiu laisvalaikio... Mano Vilnius liko apribotas brežnevmečio dėžučių gyvenamu mikrorajonu su keliomis naujomis parduotuvėmis ir stadionu Liepkalnio gatvėje. Stadionu, kuriam aš didelės simpatijos nejaučiu, bet kuriame šiais laikais žaidžia Žalgiris.
Parodžiau rusui dalį savo prarastojo Vilniaus. Nuvežiau jį į Rinktinės gatvę, kur tuo metu stūksojo šviežutėlis viešbutis ir plynas laukas – būsima statybų aikštelė už jo. Ir kur ne taip seniai buvo vienas svarbiausių mano Vilniaus objektų – Žalgirio stadionas.
Esu iš tos lietuvių kartos, kuri gimė Vilniuje, bet jos atstovai vienas kitam užduodavo kitų miestų gyventojams dažnai nesuprantamą klausimą: iš kur atvyko tavo tėvai? Mano vaikystė praėjo didžiuliame senamiesčio kieme, įsispraudusiame tarp Filharmonijos ir tuometinio Vilniaus inžinerinio statybos instituto padalinio. To, kur vykdavo tais laikais visame mieste puikiai žinoma Vizbaro diskoteka. Kiemas, kaip turbūt ir visi Vilniaus kiemai, buvo daugiatautis. Be visų tų tradicinių vilniečių – lietuvių, rusų, lenkų, baltarusių, žydų – jį supančiuose namuose gyveno dar ir senukų armėnų pora bei šeima, atsikrausčiusi iš pačios tolimosios Mongolijos. Tiesa, man vaikystėje visi gyventojai skirstėsi į dvi kategorijas: lietuvius ir rusus, žmones, kurie kalbėjo arba lietuviškai, arba rusiškai. Tuteišių šnektą, kuria kalbėjo artimiausi mūsų kaimynai, aš irgi priskyriau prie rusų, tik kažin kokiai sunkiau suprantamai rusų. Savaime suprantama, kalbėti ir netgi skaityti rusiškai išmokau dar gerokai prieš tai, kai nuėjau į pirmą pamoką mokykloje.
Nors gyvenau tarp Filharmonijos ir diskotekos, nė viena iš jų vaikystėje man nerūpėjo. Tie patys instituto rūmai turėjo kur kas didesnį traukos objektą – instituto futbolo aikštę, įsikūrusią tarp senamiesčio namų. Aišku, jeigu eitum į ją „oficialiai“, reikėtų aplenkti pusę kvartalo, bet buvo ir artimesnis kelias. Ten, už visų sandėlių ir už iš tolo dvokiančios medinės išvietės (kur reikalų atlikti eidavo namuose tokių patogumų neturėjusi daugiau nei pusė kiemo), pasilypėjus į stiklais nusėtą kalnelį, kuriam taip susiformuoti padėjo artimesnių ir tolimesnių apylinkių girtuoklių kartos, užeinančios ramiai perlaužti pusę litro ar daugiau (šalia pat kiemo buvo trys parduotuvės, viena kurių prekiavo alkoholiu), prieidavai plytinę tvorą, kuri skyrė kiemą nuo aikštelės prieigų. Kai tau buvo 10 ar 11 metų, ji atrodė tikrai nemaža, ir kopti reikėjo kaip alpinistui į uolą, pasinaudojant tvoros ištrupėjimais ir nelygumais. Ir dar kamuolį su savimi neštis. Užtat kur kas greičiau negu aplinkui.
Vos tik pradėjęs savo antrą dešimtmetį ir išsikovojęs laisvę iš vis vien per dienas dirbančių ir sukontroliuoti nepajėgiančių tėvų, aš toje futbolo aikštėje dingdavau ilgam. Mano šeima nebuvo iš tų laimingųjų, kurios turėjo tualetą, vonią ar šiltą vandenį. Vilktis per visą kiemą atlikti reikalų pripratau nuo vaikystės. Kaip ir žiemą anglis krosniai tampyti iš sandėliuko tame pačiame kiemo gale, šalia išvietės.
Tik atėjus vasarai šeima persikeldavo į kolektyvinio sodo namelį Vilniaus pakrašty. Buities sąlygos perdaug nepasikeisdavo, tik futbolo aikštės nebuvo. Ten patiems reikėjo ją sukurti kažkokioje vietos vaikų darželiui priklausančioje pievoje, kur vienus vartus atstojo du medžiai, o kitus – du įbesti pagaliai. Vėliau įvaldėme pjūklą ir vartus susikalėme patys, iš netolimo miško medžių šakų.
Paauglystėje kapitalinis remontas ištrėmė mus į visiškai tolimą miesto pakraštį – dar tebestatomas Justiniškes. Tėvai džiaugėsi, kad pagaliau turės visus patogumus ir šiltą vandenį, o man liko nostalgija senajam kiemui. Justiniškių aš taip ir nepamėgau. Jos nebuvo man savos. Tiesiog vieta, kurioje nakvodavau. Čia aš išgirdau bendraamžių posakį: „Važiuojam į miestą“. Gyvenant senamiestyje tokio nereikėjo. Išėjai iš namų ir buvai mieste.
Devintas dešimtmetis, per kurį ir prabėgo mano paauglystė, buvo puikus laikmetis Vilniuje gauti į fizionomiją už nepatikusią šukuoseną, aprangą ar tai, kad kalbi lietuviškai. Tais laikais žinojome rajonus, vietas, renginius, kur geriau nesilankyti. Nors ir tai ne visada padėdavo. O Justiniškėse kiekvienas žinojo net kiemus, kuriuos geriau apeiti.
Vilnius gerokai skyrėsi nuo, pavyzdžiui, Kauno – pastarajame vykdavo karai tarp rajonų, o pas mus – nacionaliniu pagrindu. Tas karas vadinosi karu tarp „pankų“ ir „montanų“, bet iš tiesų tai buvo ne kas kita kaip lietuviško ir rusakalbio jaunimo priešprieša. To paties miesto jaunimas buvo pasidalijęs į dvi skirtingas tautines ir kultūrines grupes, kai gyvenama galbūt netgi tame pačiame daugiabutyje, bet skirtinguose pasauliuose su skirtingais interesais ar net madomis. Praeivio tautybę galėjai beveik neklysdamas nustatyti vien pagal išvaizdą. Tai veikiausiai buvo būtent Vilniaus fenomenas. Nieko panašaus nesu girdėjęs kad ir apie Klaipėdą, kurioje taip pat nestigo kitataučių.
Viena iš tų vietų, kuriose rinkdavosi lietuviškas jaunimas, buvo stadionas. Čia niekas tau nesiūlė į snukį už aprangos stilių ar šukuoseną, nes daugumos bendraamžių rūbai ir šukuosenos buvo panašūs. Mačo dieną stadionas ir jo prieigos buvo turbūt lietuviškiausia Vilniaus dalis. Nors stadiono senbuviai bylojo, kad anksčiau čia to lietuviškumo pernelyg nesijausdavo ir futbolo žiūrovai pagal tautybes atitiko miesto gyventojų procentuotes, bet devintame dešimtmetyje taip nebuvo. „Mano sovietmečiu“ stadionas buvo ta vieta, kur kalbama lietuviškai, nesidžiaugiama tarybų valdžia, o didžiuojamasi, kad Žalgiris „įkrėtė tiems ruskiams“ ir skanduojama „Lietuva“, kartais – net ir „Lietuva be rusų“.
Šioms dainoms neprieštaravo ir Žalgirio žaidėjų komplektavimo ypatybės. Komandos sudėtyje buvo vienas kitas rusas, bet vietinis, ne iš Rusijos gilumos atsigabentas. Žalgiris, kitaip negu kitos sovietų komandos, nekvietė žaidėjų iš pašalės ir vertėsi su Lietuvoje augusiais futbolininkais. Veikiausiai taip buvo todėl, kad Žalgiris buvo skurdžiausias SSRS aukščiausios lygos klubas. LSSR sporto vadovai pinigus, matyt, taupydavo svarbesniems reikalams nei sporto komandos sudėčių formavimas iš stipresnių žaidėjų. Tribūnos turėjo kitą nuomonę, joms tai buvo proga didžiuotis – lietuviškojo patriotizmo ar net nacionalizmo išraiška.
Tad to meto Žalgiris buvo ne kas kita kaip Lietuvos futbolo rinktinė. Tik įregistruota kaip klubas ir dalyvaujanti klubų pirmenybėse. O jei paklausite, kur buvo „antroji Lietuvos religija“ – krepšinis, atsakysiu, kad jis buvo televizoriuje. Ypač tada, kai Kauno Žalgiris varžydavosi su Maskvos CSKA superfinalo serijose. Vilniaus Statyba dažnai surinkdavo apypilnius sporto rūmus ir turėjo palaikymą, bet daugiausia ten rinkdavosi tie patys žmonės, kurie vaikščiojo į stadioną, su tais pačiais Žalgirio spalvų šalikais ar kepuraitėmis. Žiemą, kai futbolo pirmenybėse būdavo pertrauka, buvo visai smagu apsilankyti ir krepšinio rungtynėse. Statybos krepšininkai dažniausiai vilkdavosi antroje SSRS aukščiausiosios lygos turnyro lentelės pusėje ir galbūt dėl to populiarumu tarp vilniečių tikrai nusileido futbolininkams. Per visą sovietmetį man neteko matyti nė vienos užuominos apie Statybos klubą ant Vilniaus pastatų sienų. O štai žaliai išpurkštą Ž raidę tuomet galėjai pamatyti ir senamiesty, ir centre, ir naujuose mikrorajonuose.
Grafičiai – dar vienas sovietmečio pabaigos Vilniaus bruožas. Ne, ne tie grafičiai, kurie į Vilnių atėjo su repo ir hip hopo kultūra, kai nepriklausomos Respublikos laikai jau buvo gerokai įsibėgėję. Ne tie grafičiai, kurie pasižymėjo dideliais, gražiais, bet stebėtojui jokios vertingos informacijos neperduodančiais sienų menininkų piešiniais. Sovietų laikų grafičiai buvo užrašų sistema, leidžianti pašaliniam suvokti, kuo gyvena miesto jaunimas ir koks sporto klubas čia populiariausias. Neskaitant rusiškų keiksmažodžių, Vilniaus sienos buvo aprašinėtos įvairiausių spalvų užrašais: Punk, AC/DC (vėliau – Accept), kartais net politiškai negeidaujamais Gediminaičių stulpais ar Jogailaičių kryžiais, bet ypač dažnai – ta Ž raide, kurios varnelę piešėjai paprastai perdarydavo į karūną. Esu išvažinėjęs pusę Sovietų Sąjungos, o vėliau ir visą Europą. Daugiau komandų „tagų“ ant miesto sienų nei jų būdavo Vilniuje sovietmečiu, esu matęs tik kaimyninėje Lenkijoje. Ką ir kalbėti apie Žalgirio stadioną, kuris būdavo aprašinėtas iš visų pusių ir kurio užrašų gausai aš irgi mačiau vienintelį atitikmenį – Belgrado Crvena Zvezda futbolo areną.
Žalgiris mano gyvenime išliko ilgam, ne tik paauglystėje. Ir tada, kai 1990 m., atgavus Nepriklausomybę, stadionas tragiškai ištuštėjo, ir tada, kai po 2010 m. klubas stadioną paliko, persikėlęs į modernesnę LFF areną, ir tada, kai 2016 m. Rinktinės gatvėje stadiono neliko galutinai.
Mauras savo darbą atliko, mauras gali išeiti. Taip 1990 m. buvo galima pasakyti ne tik apie Vilniaus Žalgirį, futbolą, bet ir apie visą sportą. Pasididžiavimą kėlusios pergalės prieš okupantus futbolo ar krepšinio aikštėse pasibaigė su šalies komandų atsisakymu dalyvauti jau (tik) gretimos valstybės – SSRS čempionatuose. Pasibaigė ir susidomėjimas tomis komandomis. Į nacionalines futbolo pirmenybes susirinkdavo vienas kitas šimtas žiūrovų. Į krepšinio – dar mažiau. Ypač tuščios tribūnos buvo didžiuosiuose Lietuvos miestuose, tuose, kurie prieš metus-kitus buvo matę anas garsiąsias SSRS čempionatų kovas.
Aktyviausių Žalgirio fanų tribūna „Pietų IV“ ištuštėjo tomis pačiomis proporcijomis kaip ir visas stadionas. Joje susirenkančių liko gal kelios dešimtys, o kartais – vos keli. Nepamiršiu, kai kartą per Lietuvos taurės turnyro pusfinalio atsakomąsias rungtynes tribūnoje buvome dviese: aš ir iš pamario atvykęs mano giminaitis, kurį eidamas į stadioną prigriebiau su savimi. Su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu Vilnius staiga ir visiems laikams nustojo būti futbolo miestu.
Tai buvo geriausia galimybė man pabaigti savo karjerą ir užsiimti kuo nors populiaresniu. Galbūt spalvotųjų metalų verslu, galbūt reketu. O gal tapti „bespredelą“ propagavusiu policininku. Jaunam žmogui, mėgusiam neramų gyvenimą ir nuotykius, pasirinkimų pakako. Dauguma draugų ir pažįstamų iš pusantratūkstantinės tribūnos lankytojų susirado sau vietą po tuometine saule, kur nieko panašaus nei į Žalgirį, nei į futbolą nebuvo. Man taip nepavyko, tiesą sakant, ir nebandžiau. Tebevaikščiojau, tebevažinėjau po tuščius Lietuvos stadionus ir laukiau geresnių futbolui ir „Pietų IV“ laikų.
Futbolui kiek geresni laikai prasidėjo tada, kai baigėsi du sezonus trukęs FIFA ir UEFA vykdytas Lietuvos boikotas. Tarptautinė futbolo asociacija FIFA ir jos Europos padalinys UEFA, kaip ir dauguma tarptautinių sporto organizacijų, nepataikė su politinių procesų nuovoka. Tarptautinio futbolo vadovai Lietuvą nepriklausoma pripažino turbūt paskutiniai, praėjus keliems mėnesiams po to, kai tą padarė viso pasaulio šalių vyriausybės, Tarptautinis olimpinis komitetas ir kiti. Dabar kartais galvoju, kad jeigu ne ta prosovietinė tuometinės FIFA pozicija, galbūt ir mūsų futbolo reikalai būtų susiklostę geresne linkme? Gal jis nebūtų tas aukščiau minėtas mauras?
Geresni „Pietų IV“ laikai atėjo ne taip staigiai, o pamažu, per dešimtmečius. Į Vilnių sugrįžus tarptautinėms varžyboms, jų metu stadionai ėmė priminti tą praėjusį dešimtmetį. Būtent per jas – per šalies rinktinės ar klubų rungtynes su užsieniečiais, kitataučiais. Įprotis rungtynes laikyti svarbiomis tik tuo atveju, kai lietuviai rungiasi su nelietuviais, išliko nuo SSRS pirmenybių ne tik tuos pirmus posovietmečio metus, bet iš dalies ir iki dabar, panašu, kad genetiškai persidavė iš kartos į kartą. Bent jau tarp mūsų šalies futbolo gerbėjų.
O visa kita Vilniuje ir Lietuvoje keitėsi. Mieste dygo dangoraižiai ir prekybos centrai, kažkiek keisdami jo veidą, krepšinis neilgai trukus ne tik atgavo turėtąjį populiarumą, bet ir buvo pakrikštytas „antrąja Lietuvos religija“, Lietuvos futbolininkai retkarčiais Europoje nugalėdavo ir tikrai stiprius varžovus, nors dažniausiai sukeldavo tik neigiamas emocijas. Stadionuose ėmė lankytis vaikai tų, kurie matė Vilnių, kai jis dar buvo futbolo miestas.
Pasikeitė ir Žalgiris, taip ir netapęs ilgamečiu Lietuvos futbolo flagmanu. Klubai, kuriuos ankstyvąjį posovietmetį aštrialiežuviai vadino „cechų komandomis“, netrukus jį pavijo. O gal veikiau Žalgiris pats susilpnėjo iki pastarųjų lygio. Tie klubai dažnai išnykdavo, atsirasdavo nauji, tie vėl sužlugdavo ir kurdavosi iš naujo. Iš visų pastarųjų 30-ies metų Lietuvos čempionų iki šiol gyvi išliko vos du – Marijampolės Sūduva ir tas pats Žalgiris. Nepastovumas, ilgaamžių klubų, kokiais didžiuojamasi visoje Europoje, trūkumas taip pat nedidino futbolo fanų skaičiaus visoje šalyje, taip pat sostinėje. Šiuo požiūriu futbolo klubas mažai kuo skiriasi nuo vyno: kuo senesnis, tuo labiau vertinamas.
Žalgiris, beje, irgi galėjo atsidurti tame pačiame futbolo istorijos sąvartyne, kaip ir kiti čempionai ar ne čempionai. Po nepriklausomybės atkūrimo klubo vadovai, rėmėjai, savininkai keitėsi ne kartą. Būta ir laikotarpių, kai jis atsidurdavo ne pačių sąžiningiausių verslininkų rankose. 2008–2009 m. po vieno iš šios kategorijos veikėjų avantiūrų Vilniaus pasididžiavimu savo laiku buvęs klubas atsidūrė ant išnykimo ribos.
Viskas buvo labai paprasta – tiesiog 2008 m. vasaros pradžioje atskriejo žinia, kad klubo vadovą, savininką, pagrindinį rėmėją uždarė į cypę. Pamenu, tuo metu niekas iš „Pietų IV“ neatkreipė dėmesio, išskyrus mane. Tuoj pat ėmiau mintyse ruoštis blogiausiam variantui, deja, buvau teisus. Kai sėdi cypėje, vargu ar galvoje sukasi mintys apie futbolininkams mokamas algas, išlaidas stadiono nuomai ar benzinui, kuris skirtas komandos autobusui, vežančiam žaidėjus į išvykos rungtynes. Žalgiris liko basas, tačiau komanda tą sezoną šiaip taip užbaigė, fanų įkalbėta nestabdyti veiklos.
Kitais metais visiško pinigų stygiaus paralyžiuota Žalgirio administracija planavo nedalyvauti jokiose pirmenybėse. Kam? Klubo turtas – teisė operuoti geru žemės gabalu Antakalnio pamiškėje – juk niekur nedings... Neapsimoka. Tada pasidalinome. Ne visai lygiomis dalimis: materialus klubo turtas liko ankstesniems vadovams, nematerialus, t. y. komanda (kurią, kad ir praradusią profesionalų statusą, reikėjo išlaikyti) ir Žalgirio idėja atiteko mums, fanams.
Klausimų dėl prasmės nekilo. Aš, kaip ir daugelis bendraminčių, neįsivaizdavome, ką reiks veikti, jei leisime Žalgiriui užsilenkti. Visų mūsų gyvenimas sukosi aplink Vilniaus futbolo tvarkaraštį. Komanda buvo iškomandiruota iš Lietuvos aukščiausios A lygos į pirmąją lygą, o namų mačus iš Žalgirio stadiono teko perkelti į mažesnį ir pigiau kainuojantį stadioną Vingio parke. Tais metais Žalgirio rezultatai buvo nesvarbu – svarbu, kad pats klubas išliktų. Svarbu, kad sužaistos dar vienerios rungtynės, kad per patį šalį kamavusios ekonominės krizės įkarštį išvykoms surinkome pinigų ne tik savo, bet ir komandos autobusams, kad pavyko išspręsti aprangų klausimą, kad iškaulijom kelis šimtus litų iš vieno ar kito smulkaus rėmėjo... Ir dar svarbu, kad tais metais kitą Vilniaus klubą, A lygoje sidabro medalius nuskynusią Vėtrą, lankomumu gal net pralenkėme.
Tai tikrai nebuvo lengva. Viskas vyko tuo metu, kai krizė gerokai smogė tau pačiam, kai nesėkmingai bandai išsikaulyti uždirbtų pinigų iš į bankrotą besiritančio darbdavio ar susirasti naują darbą. O tavo galvoje – kaip išgelbėti Žalgirį? Visi ieškojom išeičių, tarėmės, pykomės, bet dabar tai visada prisimenu su pasididžiavimu. Šią pirmąją dalį stebuklo, neleidusio Žalgiriui išnykti, sukurti sugebėjome patys. Antroji stebuklo dalis nutiko jau po 2009 m. sezono, kuriame Žalgiris užėmė žemiausią vietą per visą savo istoriją. Kai jau atrodė, kad ta šimtinė aktyviųjų fanų-rėmėjų išsisėmė ir finansiškai, ir idėjiškai, ir dėl kito tokio sezono kilo daug abejonių, klubu susidomėjo pora veiklių ir vadybą išmanančių žmonių. Jie sugebėjo į Žalgirio gelbėjimo operaciją įtraukti savivaldybę, atrado rėmėjus, sugrąžino į A lygą – žodžiu, užkūrė klubą naujam gyvenimui. Nuo tada iki pat šiol Žalgiris nelieka be A lygos medalių.
Iš tų žaidėjų, kurie rungtyniavo pirmojoje lygoje krizės metais, po Žalgirio atgimimo profesionalų karjeras pratęsė vienas kitas, dauguma taip ir liko mėgėjai. Tai suprantama – jų žaidimo lygis net iki lietuviško futbolo profesionalumo netraukė. Bet jiems ir juos surinkusiam tuometiniam komandos treneriui Mindaugui Čepui esu iki šiol dėkingas, ir ne aš vienas. Audeklą su Čepo veidu praktiškai kiekvieno mačo metu galima pamatyti „Pietų IV“ sektoriuje. Nors Čepas jau seniai išėjo iš Žalgirio ir šiuo metu treniruoja vienus pagrindinių varžovų, Vilniaus klubo gerbėjų bendruomenėje jis yra legenda.
O pats lietuviškas futbolas pastaruosius dešimt metų su pagreičiu čiuožė žemyn. Pagrindine Lietuvos rinktinės futbolininkų veikla tapo įvarčių į savus vartus skaičiavimas (ir kuo toliau, tuo daugiau jų suskaičiuodavo). Žiūrovams, panašu, lietuviškas futbolas irgi gerokai nusibodęs. Pastaraisiais laikais stadionas per rinktinės rungtynes prisipildė tik pasaulinės žvaigždės Cristiano Ronaldo atvykimo proga arba tądien, kai su Lietuva čia žaidė Ukrainos rinktinė, o į stadioną sugužėjo minios Ukrainos gastarbeiterių. Ir todėl aš sakau ir sakysiu, kad to legendinio, jau 30 metų statomo ir niekaip nepastatomo Nacionalinio stadiono Vilniui tikrai nereikia. Juolab tada, kai Kaune dygsta jo konkurentas.
Toje vietoje Šeškinėje pakaktų kur kas mažesnės modernios futbolo arenos, kurioje žaidžiant tarptautines rungtynes, kasmet nereikėtų tikėtis UEFA išimties. Prieš statant didžiulius ir brangiai kainuojančius stadionus, vilniečiams vertėtų tiesiog iš naujo pamilti futbolą.
A lygos klubai, tarp jų ir Žalgiris, išvengė tokio nuslydimo iki visiškų žemumų, panaikinę susitarimą dėl užsienio futbolininkų skaičiaus apribojimo A lygos rungtynėse. Nesant pakankamai gerai futbolą žaidžiančių lietuvių, klubus užpildė legionieriai. Prieš trisdešimtį metų Žalgiris neturėjo nė vieno futbolininko, kilusio ne iš Lietuvos, ir tuo didžiavosi. Šiandien pagrindinėje komandos sudėtyje lietuvių būna nuo trijų iki keturių – ir tai tikrai nėra mažiausias skaičius lygoje. Bet prie to irgi priprantama.
Keitėsi Vilniaus išorė ir gyventojų pomėgiai, keitėsi Žalgirio žaidėjai, vadovai ir struktūra, savo seną pavadinimą dar nuo Žalgirio stadiono išlaikiusioje „Pietų IV“ – fanų kartos. Tiesa, tų žmonių, kurie dar pamena anuos vėlyvojo sovietmečio laikus, tribūnoje dar atrasi. Matyt, jie vis bando įrodyti neįrodoma: kad Vilnius – futbolo miestas. Tarp jų ir aš – ir neketinu liautis ar pasikeisti.