Apie tai, kaip atrodė nuotolinis mokymas Lietuvoje prieš dvidešimt metų, su kokiais iššūkiais teko susidurti ir kokių patarimų šiandieną turėtų švietimo bendruomenei, sutiko pasidalinti Vilniaus Ozo gimnazijos direktorius Albinas Daubaras.
– Kaip atrodė pati pradžia, kai pirmieji Lietuvoje pradėjote teikti nuotolinio mokymo paslaugą?
– Šį eksperimentą pradėjome prieš devyniolika metų, pamenu, kad iššūkių buvo daug: ir technologinių, ir mokytojai neturėjo pakankamai IT įgūdžių, trūko entuziazmo, tikėjimo. Taip pat nesulaukėme ir palaikymo iš ministerijos, kuomet prašėme tokio ugdymo įteisinimo. Tačiau ryžtingai žingsnis po žingsnio atsidūrėme ten, kur esame dabar. Kai kurie švietimo sistemoje daro klaidų, kai mokosi iš kitų valstybių patirčių ir tik vėliau pamato, kad jos visiškai netinka mums. Dėl to mes to nedarėme, mes bandėme sukurti savitą sistemą, spręsdami vieną po kitos problemas – mums pavyko. Žinoma, tam reikėjo nemažai laiko, kad šiandien galėtume džiaugtis gerai funkcionuojančia, savo sukurta nuotolinio mokymo sistema. Mokinių daugėja, o šis rodiklis indikuoja, kad sistema veikia ir yra reikalinga.
– Bet ir galimybės buvo kitokios. Kaip situacija šioje srityje atrodė prieš beveik dvidešimt metų?
– Čia yra, buvo ir bus požiūrio klausimas. Aš, kaip informacinių technologijų entuaziastas, mačiau didžiules technologijų perspektyvas ir jų pritaikymą ugdymo procese. Nuo pat pradžių matėme, kad technologijos racionalizuoja pedagogų darbą – jis tampa pigus, patogu informaciją kaupti ir skleisti, procesai tampa greitesni. Žinoma, prisiminus laikotarpį po 2000 metų, nebuvo išmaniųjų mobiliųjų telefonų, elektroninių dienynų ir kitų įvairių skaitmenizuotų ugdymo priemonių. Viskas buvo šiek tiek sudėtingiau, tačiau dabar, jau tikrai galime sakyti, kad galimybių yra daugiau.
Aš visiems sakau, kad informacinės technologijos leidžia viską, išskyrus tai, kad negalima prisiliesti fiziškai prie mokinio, o mokinys negali padaryti to paties, o visi kiti dalykai yra vien pliusai. Kaip ir minėjau anksčiau, komunikacija pigesnė, patogesnė.
Mes siekiame, kad viskas būtų skaitmenizuota. Nuotolinių klasių mokiniai visą medžiagą ir darbus turi atmintinėse. Tačiau šiai dienai turime ir aukšto sportiško meistriškumo klases, kurios dirba šiek tiek ir tradiciniu būdu.
– Bet ar manote, kad buvo realu pereiti prie nuotolinio mokymo per tokį trumpą laikotarpį?
– Turi būti viskas daroma žingsnis po žingsnio. Girdėjome, kad pačią pirmąją dieną neveikė sistemos, bet tai ne mokyklų problema, o paslaugų teikėjų, kuri sklandžiai gali būti išspręsta. Pradžia tikrai ir mums buvo nelengva, su tuo pačių susidūrė ir daugelis Lietuvos mokyklų prieš dvi savaites. Reikia būti realistais, žinoti, kad rezultatai nebus iškart pateisinantys lūkesčius, bet daug operacijų jau galima atlikti pasimokius ir pasirūpinus, kad paslauga būtų teikiama kokybiškai. Pradžiai būtų galima tikėti, kad 60 procentų pavyks, ir tai yra geras rezultatas per tokį trumpą laikotarpį. Viskas, ko reikia pačioje pradžioje, kad procesas būtų sklandus ir sėkmingas yra mokytojų kompiuterinis raštingumas. Mokiniams dėl to problemų neturėtų kilti, o kuomet pedagogai pamatė, kad turi kur pasistengti, jiems reikia suprasti, kad mokytojas turi mokėti mokytis. Supratę tai, jie pasirūpins tuo, kad viskas būtų gerai.
Nors nuotolinio mokymo procesas šalyje startavo, pastaraisiais mėnesiais su Švietimo ministerija bendraujame šiek tiek mažiau. Tačiau jie žino mūsų patirtį. Specialistai konsultavosi, yra nemažai panaudota medžiagos iš mūsų: įvairios tvarkos, reikalavimai, kurie pritaikomi ir dabartinėms mokyklos, kurios nori turėti tokį pat statusą. Dabar tenka nemažai bendradarbiauti su aukštosiomis mokyklomis, ypač su Vytauto Didžiojo universitetu. Vyksta įvairūs seminarai, dalijamės patirtimi vieni su kitais.
– Daugelis kalba, kad ne tik mokytis, bet ir laikyti egzaminus yra realu nuotoliniu būdu? Kaip visa tai vyksta jūsų mokykloje?
– Yra testavimo programos, kurios patikrina mokinių žinias. Technologinės galimybės sukuria sąlygas, kad testus atlikti yra sunkiau, o kalbant apie nusirašinėjimą – išvis neįmanoma. Situacija dėl egzaminų buvo tokia, kad pagrindinio išsilavinimo žinių patikrinimui mums užtekdavo patikrinti žinias per programą „Skype“. Mokinys būdamas, bet kurioje pasaulio šalyje ir sėdėdamas prie kompiuterio yra užklausomas mokytojų komisijos, jis rašo ar sprendžia užduotis ir atsiunčia mums dokumentus. Tai fiksuojame protokole ir sėkmingai yra įgyjamas pagrindinis ugdymas. Tačiau bandos egzaminai vyksta nustatyta tvarka, kuomet mokinys turi atvykti išlaikyti egzaminus fiziškai, į tuos egzaminų laikymo centrus, kurie yra paskirti. Reikia tik pabrėžti, kad egzaminai visose ugdymo lygiuose yra tokios pat sandaros ir tokio pat sudėtingumo, jokių privilegijų mūsų mokiniai neturi.
Man taip pat keista, kad yra kalbama apie tai, jog egzaminai gali būti prastesni, jei ugdytinis mokosi nuotoliniu būdu. Su tokiomis mintimis visiškai nesutinku. Kai ministerijos specialistai tikrino mūsų gimnaziją, buvo skaičiuojami ir egzaminų rezultatai. Ir statistika parodė, kad mūsų gimnazijos abiturientų įvertinimai buvo aukštesni už kitų mokyklų egzaminų vidurkį.
– Kokių patarimų turėtumėte švietimo bendruomenei?
– Noriu paminėti tai, ką jau esu minėjęs: rekomenduoju tęsti pamokas pagal tvarkaraštį, nedaryti nuotolinio mokymo, kaip savarankiško, tačiau atsižvelgti į tai, kad buvo taikoma ir tradicinėje klasėje. Kitaip prapuls užduočių atlikimo reguliarumas ir bus sukeltas organizacinis chaosas. Krūvis, kuris teks mokiniams, taip pat neturėtų nei padidėti nei sumažėti. Labai rekomenduoju sudaryti sąlygas atlikti užduotis iki kitos to pačio dalyko pamokos. Pavyzdžiui, pirmadienį yra istorijos pamoka ir namų darbų užduotis, kurią reikia atsiųsti mokytojui iki kitos pamokos. Mes taip dirbame ir tai pasiteisino.
Mokytojams rekomenduoju vertinti kiekvieną darbą, nesvarbu, ar tarpiniu pažymiu, ar sutartiniais ženklais. Tuomet kai išeisite visą temą iš tų tarpinių išvesti vieną, oficialų ir galutinį pažymį. Tokiu būdu mokinys reguliariai gauna įvertinimą už kiekvieną temą, kurią mokėsi. Vadovams rekomenduoju sukurti rašytinę tvarką ir prižiūrėti, kad jos būtų laikomasi, nes priešingu atveju kils nesusikalbėjimo atvejų, prieštaravimų. Mokytojams tikrai kils klausimų, dėl to jie visada turi turėti galimybę pasižiūrėti, kas yra parašyta patvirtintoje nuotolinio ugdymo tvarkoje. Noriu palinkėti stiprybės ir susitelkimo, tikiu, kad švietimo bendruomenė yra pakankamai subrendusi, jog galėtų naujuosius iššūkius įveikti.