Šildymo pūslė – indas degtinei
Pasirodo guminės pūslės, kurios Lietuvoje naudojamos kūno šildymui, Ukrainoje visuotinai buvo naudojamos kaip degtinės laikymo ir transportavimo indas. Lyg ir nesąmonė, tačiau tais laikais pūslė tikrai buvusi, bene patogiausia talpa „horielkos“ pervežimui. Visi gyvenę sovietmečiu prisimena, jog Lietuvoje alų buvo įprasta neštis trilitriniame stiklainyje. Visai įprastas ano meto vaizdas troleibuse – inteligentiškas vyras, kurio rankose tinklinė rezginė, o šioje gražuolis stiklainis su rudu skysčiu. Turbūt, visoje tarybų sąjungoje nebuvo troleibuso, kurio grindys nebuvo sugėrusios bent kelių trilitrių alaus. Mat šios talpos uždarymo įrenginys – plastmasinis dangtelis nebuvęs didžiai patikimas… Taigi, geriau jau „horielka hrielkoje“ nei alus ant troleibuso grindų…
Chocholas atsimenu prie „horielkos“ atsivežė paltį sūdytų lašinių. Mums lietuviams, sūdyti lašiniai taip pat buvusi neregėta atrakcija. Žodžiu kulinarinis akiratis kariuomenėje smagiai išsiplėtė.
Lietuvių, latvių, estų atostogų neleido. Buvo kažkoks įsakymas „iš viršaus“ dėl užprogramuotos grėsmės, kad negrįšime į dalinį. Tačiau, nesuvokiau ir dabar nesuvokiu kodėl eskadrilės vadas, regis be didelių mūsų pastangų leisdavo porai dienų parvažiuoti namo, į Lietuvą… Matyt jis buvo apgalvojęs kažkokius savisaugos mechanizmus, matyt, negrįžus, kuriam iš mūsų į dalinį – būtų forminamas pabėgimas ir taip nusiplaunama atsakomybė. Bet, visgi, kuriem galam rizikuoti… Juolab, kad kariuomenėje, ypač aviacijoje, turėjo būti tirštai prigrūsta visokio plauko skundikų, žvalgybininkų ir kontražvalgybininkų. Nors gal, vado filosofiją galima paaiškinti paprasta logika – jei kareivis greičiau nei per dvi valandas gali būti išvežtas iš tarybų sąjungos teritorijos, nėra prasmės dėl to sukti galvos. Bus kaip bus… O geruoju į namus išleidžiami kareiviai turėjo jausti, ne tik baimę, jog negrįžus į dalinį gali turėti bėdų, bet ir moralinius įsipareigojimus.
Lauktuvių kitiems kareiviams ir mes veždavome degtinę. Ką gi daugiau vežti? Vėl skamba kaip nuolatinis piktnaudžiavimas alkoholiu, tačiau atsigabenus kokį litrą ir išpilsčius jį visam mūsų šaukimo dešimtukui išeidavo tik simbolinės išgertuvės.
Grįžinėjimai į Lietuvą man buvęs pakankamai nemalonus užsiėmimas – su kažkuo susitinki, kažkur nueini, tačiau greičiau patiri ne tiek džiaugsmą, kiek viduje dar labiau „susiveli“. Sunku mėgautis tikra laisve, kai žinai, jog pvz. po 30 valandų turėsi vėl būti kariuomenėje, paskui po 20, po 10-ies… Čia turbūt kaip mirštančio būsena, jei Aukščiausiasis jam pratęsia terminą parai. Būdamas Lietuvoje klausimo apie negrįžimą į dalinį nekėliau. Moraliniai įsipareigojimai vadui buvo antrinis dalykas, vis tiek esmių esmė buvo tėvų požiūris. Jie spaudė, net neturėti minčių apie pabėgimą. Mes, lietuviai kareiviai mąstėm, kad nereikia bėgti nes tuoj, tuoj mus paleis, o tėvai pirmiausia kalbėjo apie galimas grėsmes, represijas, kalėjimą ir t.t. Sprendžiant iš artimųjų laiškų, buvo pasėta baimė, kad sovietai gaudo dezertyrus ir net tuos, kurie yra šaukiamo amžiaus, bet 1990-aisiais nėjo į kariuomenę. Tačiau, tas pavojus greičiau buvęs mitu, išpūstu burbulu – niekas manęs, kai būdavau Lietuvoje dokumentų neprašė, o ties Kybartais kariškių užkardų taip pat neregėjau. Grėsmės burbulas buvęs naudingas abiem pusėms – tarybų valdžia lengviau išlaikė kareivius daliniuose, o Lietuvos valdžiai buvo malonu visam pasauliui šaukti: „mūsiškius muša“.
Iš laiško seseriai (1991 07 23):
„Gavę mano laišką, atsiųskit spaudos. Nes įdomu, kas pas jus vyksta (reikia gi nors teoriškai pradėti ruoštis normaliam gyvenimui...) Girdėjau, kad „šnapsas“ pigs, o cukrus brangs. Ar teisybė?“
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
*„Kaip jūs pasiruošėte šaudymui jei net šukuosenų nepatikrinot.“
*Sargyboje:
– Stok! Kas eina?
– Savas su degtine.
– Degtine, stok vietoje. Savas, lauk iš posto.“
Siuntiniai kareiviams – parama raudonajai armijai
Tie tėveliai, kurie labai mylėjo savo atžalas ir jiems nuolat siuntė siuntinius, buvo tiesioginiai visos raudonosios armijos rėmėjai. Pamenu vieną atvejį kai kareivis, kurį tėvų siuntinys pasiekė mums būnant Panevėžyje su visa dėže spruko į gamyklos gilumą ir kažkur jį paslėpęs, paskui aiškino, kad ten buvę tik „daiktai“, atsiet nieko ten valgomo… Visi Panevėžio aptvare buvome vieno šaukimo ir regis, niekam didžiai nerūpėjo kas buvę to vaikino siuntinyje, tačiau visuotinis požiūris tapo į jį labai jau prastas, „ai šitas, kuris „daiktus“ valgo pasislėpęs“.
Vienam suėsti siuntinio dešras ir lašinius buvo nekorektiška, negražu. Mokomajam dalinyje siuntinys turėjo būti bent lovų kaimynų ir dar kelių tautiečių nuosavybė. Siuntiniai greičiau erzino, nei džiugino, nes besidalindamas dar jausdavaisi ir ką nors nepelnytai nuskriaudęs. Kita vertus jei pats dalyvaudavai bičiulių siuntinių naikinime, derėjo ir pačiam gauti siuntinius, kad galėtum atsirevanšuoti. Pamenu Aluksnės mini ligoninėje mane lankęs draugas atnešė luitą į laikraštį suvynioto šokolado, kurį jam atvežė tėvai. Sakau: „ko tu čia toks kilnus – pats graužk“. „Tai, kad nei jį po trupinį kazarmoje dalinti, nei pasislėpus čiulpti…“ dviprasmišką situaciją komentavo bičiulis.
Kaliningrade, mes lietuviai, turbūt siuntinių jau negaudavome, juk kartais važiuodavome į namus, kartais mus aplankydavo artimieji. Abiem atvejais kažką į bendrąją „raudonosios armijos“ kasą šiaip ar taip įnešdavome. O kitų drauge tarnavusių siuntinius kraudavome ant bendro stalo. Tiesa, nevalgomoji siuntinių dalis ir mokomajame dalinyje Aluksnėje, ir Kaliningrade buvusi pačių adresatų dispozicijoje. Taip kaip negarbinga buvo pasislėpus vienam graužti valgomąją siuntinio dalį, taip „zapadlo“ buvo ir atiminėti siuntiniuose gautus „daiktus“ net ir iš „duchų“. Žinoma, tamsaus gymio seniai šią nerašytą taisyklę apeidavo. Jei kuriam seniui azijiečiui prireikė nematytos tubelės dantų pastos, kuri buvo „ducho“ siuntinyje – jis paprašys ją padovanoti. Na ir padovanos jam „duchas“ dėl šventos ramybės…
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Jei nenorite gyventi kaip žmonės, gyvensite pagal statutą!“
Svarbiausias turtas – cigaretės
Į siuntinius namiškiai kareiviams įdėdavo ir cigarečių. Kol cigarečių buvo galima nusipirkti laisvai ir visoje tarybų sąjungoje jos vienodai kainavo jų siuntinėjimas buvęs absurdiškas. Čia greičiau dvelkė kareivių noro, kad jų rūkymas būtų pagaliau legalizuotas tėvų akyse, patenkinimu. Dauguma, rūkyti pradėjusių dar iki kariuomenės šį savo „užsiėmimą“ būdami laisvėje nuo tėvų slėpė, o kai žmogus tampa kareiviu jį dera pripažinti suaugusiu. Koks dar gali būti didesnis pripažinimas vyru nei iš tėvų gautos cigaretės.
Kaliningrade cigaretės dar 1990-aisiais tapo deficitu, jų oficialios kainos kilo, cigaretėmis imta prekiauti ir turguose. Garnizono arbatinėje atsirado pirmosios importinės cigaretės „Bond Street“. Pakelis „bondo“ kainavo kažkokius beprotiškus pinigus, todėl iš karto buvo pradėta vienetinė prekyba. Nukeliauji iki arbatinės, nusiperki vieną cigaretę „bondo“ ir ją per du kartus surūkai… Kartais vieną cigaretę pirkdavom ant dviejų. Romantika…
Kaliningrade iš mūsų šaukimo kareivių nerūkė tik Lietuvos lenkas. Visi kiti nuolat sprendėme cigarečių problemą. Kareiviškas durtuvas, kuris tvirtinamas prie automato vamzdžio ir kurį prie diržo privalo segėti budintysis, kazarmoje dirbo cigarečių muštuku. Durtuvo rankenoje yra skylutė, į ją įkišus cigaretę be filtro ją galima surūkyti iki paskutinio milimetro. Dėl to kareivis prie burnos laikantis durtuvo rankeną, Kaliningrade buvo įprastas vaizdas.
1991-aisiais, jau buvo aiški tendencija, kad karininkas einantis į budėjimą mūsų kazarmoje privalo atsinešti vienu cigarečių pakeliu daugiau, nei jam reikia. Mat visi eskadrilės kareiviai tikrai bent po kartą jo paprašys cigaretės. To paties karininko prašyti kelintos cigaretės tą pačią dieną buvo laikoma blogu tonu, o ir karininkai turėjo teisę padorumo ribas peržengusius kareivius pasiųsti po velnių.
Iš sesers laiško (1990 10 15):
„Primos“ rasi parvažiavęs, deja nieko geriau pasiūlyti negaliu. Gavom 8 pakelius mokykloje ir 11 parduotuvėje pagal sąrašus./.../ Storoj „Respublikoje“ rasi penkų po 1 rub., nes kitaip neturiu ir bandysiu kokį pakelį „Primos“ įmest, tik nesakyk mamai, galvą nutrauks (man).“
Iš sesers laiško (1991 04 02):
„Pakilo kainos maistui, o šiandien kyla kainos ir drabužiams bei avalinei. Dar prieš pietus atvarė viršaitis ir liepė pasiimti avalinę iš parduotuvės nes sakė po pietų pakels kainas. Nusigriebiau batelius už 45-is rublius. Pasisekė, nes avalinė brangs penkis kartus.“
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„– Kareivi, Jūs labai protingas?
– Kas? Aš?
–Tai negi aš?“
Depresija
Žvelgdamas į 1991-ųjų Kaliningrado eskadrilę svarstau, kad mūsų karininkai buvo grupinėje depresijoje. Jie nebetikėjo nei didžios valstybės, nei savo ateitimi. Dar prieš keletą metų buvę gerbiami ir pasiturintys asmenys staiga tapo vos nežemiausiu visuomenės sluoksniu. Kaliningradas – ne koks Krasnojarskas, juk tai uostas sovietų sąjungos Vakaruose, kuriame ir iki „perestroikos“ sukosi didesni pinigai nei užkampiuose, o keičiantis santvarkoms ir legalūs, ir nelegalūs bizniai čia labai staigiai pajudėjo. Lakūnų algos nespėjo paskui infliaciją ir nemokamas maistas garnizono valgykloje jiems greitai tapo solidi parama šeimos biudžetui. Praktiškai visi jie gyveno tarnybiniuose būstuose, neapsikrovę daiktais, nes bet kada su visa šeima galėjo būti iš Kaliningrado permesti kelis tūkstančius kilometrų į Rytus ar į Šiaurę. Net ir civilių drabužių karininkams nereikėjo. Karininkas, jis ir bare karininkas – te šviečia antpečiai – panašiai tokia buvo vyresnybės filosofija. Kita vertus, militaristinėje valstybėje buvo lyg ir akivaizdu, kad gatvėje uniformuotas majoras yra viršesnis už kokį gydytoją ar teisininką. Majoro juk laipsnis majoras, o gydytojas greičiausiai bus paprastas eilinis. Karininkai, žinoma, mielai naudojosi šita filosofija. Ir staiga – kojos spyris į taburetę ir visi vieningai – ore.
Iš laiškų seseriai (1991 03 14):
„Į garnizoną atvažiavo komisija iš Maskvos, kuri tiria karinių dalinių egzistavimo tikslingumą, tad prasidėjo baisus sukrutimas. Šiandien 481 tarnybos diena. Liko pusė metų ir dar čiut čiut ir kuo toliau tuo labiau nėra apie ką rašyti.“
„Afganai“ vertino žmogaus gyvybę
Vienas durnas, o gal ne tik durnas, bet ir girtas kapitonas reikalavo, jog pripažinčiau, kad lietuviai yra slavai. Labai užsidegęs jam dėsčiau Lietuvos istoriją, kol tas nepradėjo mosuoti pistoletu aplink mano galvą. „Šitas durnius apskritai ugrofinas“, – ramindamas kapitoną man per pakaušį pliaukštelėjo bičiulis Saulius ir karininkas patenkintas nusižvengė: „Čiukčia prakeiktas“.
Tik tiek blogo apie Kaliningrado karininkų elgesį per Sovietų Sąjungos griūtį, teprisimenu. Man regis, Afganistano kare dalyvavę sraigtasparnių pilotai ar mechanikai į Lietuvos nepriklausomybę žiūrėjo pagarbiai ir niekas nesiruošė ginti Sovietų sąjungos vientisumo. Užteko jiems jau karų ir lavonų. Šių laikų Anglijoje ar Norvegijoje – lietuviu būti yra nepalyginamai blogiau, nei 1990-ųjų sovietų kariuomenėje. Na nejaučiau aš nei Aluksnėje, nei Kaliningrade, kad lietuvis kareivis būtų vertinamas negatyviai arba įtariai vien dėl to, kad yra lietuvis. Vargdamas, matyt, prirankiočiau kažkokių negatyvių epizodų, tačiau tendencijos, jog visi vieningai ant mūsų pyksta ir mus stengiasi žeminti – nebuvo.
Per Maskvos pučą Kaliningrade vyko mitingas, kuriame mūsų eskadrilės vado pavaduotojas, majoras pareiškė, kad nei vienas eskadrilės sraigtasparnis pulti Lietuvos neišskris... Tada, majoru nesididžiavome, net šaipėmės, kad niekas jo nuomonės, jei bus karas, neklaus. Tačiau, dabar kai prisimenu, kaip majoras prieš rikiuotę nusidraskė antpečius, kūnu perbėga šiurpuliukai. Majoras, kaip ir dera karininkui, raportavo eskadrilės vadui, jog jis traukiasi iš sovietų sąjungos ginkluotojų pajėgų, nes neketina būti „pučistų“ įrankiu. Po to pasisuko veidu į kareivius, nusiplėšė antpečius ir numetęs juos ant žemės išėjo iš aikštės. Vadas, savo ruožtu ramiai sukomandavo: „išsivaikščiot“. Regis, tai buvo pirma ir paskutinė mūsų bendra rikiuotė su karininkais. Gali būti, kad ji buvo specialiai surengta, o jos tikslas – išsivaikščioti be akmenų užančiuose...
Iš „Respublikos“ pirmojo puslapio (1991 08 21; „Deputatai prieš tankus“):
„RIA duomenimis, A. Lukjanovas ir G. Janajevas siūlė M. Gorbačiovui atsistatydinti. Tačiau SSRS prezidentas to nepanoro. M. Gorbačiovo asmeninis gydytojas žurnalistams pareiškė, kad paskutinį kartą SSRS prezidentą matė rugpjūčio 17 d. Jo sveikata buvo kuo puikiausia. E. Ševardnadzės patarėjas „Respublikai“ pranešė, kad demokratinių reformų judėjimo vadovas jautė artėjantį pavojų. Pirmadienį buvo išplatintas judėjimo kreipimasis. Jo pozicija, kaip ir kitų demokratinių jėgų, – labai aiški. Vakar E. Ševardnadze dalyvavo dvejuose mitinguose. Iš ryto plūdo žmonės prie Rusijos paralemnto. Tuo metu buvo pastebėtas ir karinės technikos judėjimas. 5 val. ryto 32 šarvuočiai ir šešios brezentu dengtos mašinos pajudėjo Maskvos link. Centre buvo statomos barikados. Mitinge prie Rusijos AT rūmų vidurdienį susirinko 100 000 žmonių. Kaip visada taiklus buvo G. Chazanovas, pareiškęs, kad „švarios politikos negalima daryti drebančiomis ir purvinomis rankomis“. J.Boner priminė frazę, prieš dešimtmetį tremtyje išgirstą iš KGB darbuotojo: „Nemanykite, kad tai daroma jums . Tai skirta kvailai ir nemąstančiai miniai.“ S. Šatalinas, J. Ščekočichinas, G. Bondarevas tvirtino viena: „Nepasiduosime apsišaukėliams pučistams.“
Iš „Respublikos“ pirmojo puslapio (1991 08 22; Ramunė Sakalauskaitė, „Maskva ašaromis netiki“):
„Naktį iš antradienio į trečiadienį apie 1 val. Maskvoje žuvo pirmi žmonės. Tai architektas Ilja Kričevskis ir darbininkas Vladimiras Usovas. Rusijos UR ministro pavaduotojas G. Kunadze pranešė, kad per incidentą Novo Arbato ir Čaikovskio gatvių sankryžoje žuvo 3 (2 sužeisti ginklu, 1 numestas nuo tanko) žmonės. Sudegė 2 šarvuočiai, aplamdyti 3 troleibusai. Sužeista 10 žmonių, tarp jų 2 kariškiai. Šarvuočiams važiavusiems Sadovoje ratu ir norėjusiems prasiveržti prie Rusijos parlamento rūmų, vadovavo generolas V. Smirnovas. Iš pradžių šaudyta trasuojančiomis kulkomis, vėliau imta judėti barikadų link. Nors derybas su kariškiais band pradėti 5 Rusijos AT deputatai, dialogas buvo bergždžias. Kariškių būryje, po kurių šarvuočiais žuvo pirmos aukos, buvo ir vienas lietuvis iš Palangos. Ir nors vėliau sklandė daug gandų, kad neperėję į tautos pusę kariškiai puls parlamentą, to neįvyko. Šnekos privertė daugumą jaunuolių ginkluotis geležiniais strypais ir benzino buteliais. Vakar 10 val. Rusijos AT rūmuose prasidėjo sesija. B. Jelcinas informavo, kad naktį parlamentą saugojo Tulos oro desantininkų divizija. Padėkos žodis už budėjimą tartas tautai. Rusijos prezidentas pažymėjo, kad tai kas vyksta šiandien, yra sausio įvykių Pabaltijyje tęsinys ir E. Ševardnadzės pranašysčių išpildymas.“
Ar davė kariuomenė naudos?
Laikraštyje „Anykšta“ išspausdinęs kelias publikacijas apie tarnybą sovietų kariuomenėje tikėjausi, kad būsiu apšauktas tėvynės išdaviku. Niekas manęs nevertė straipsnių apie tarnybą sovietams, o juo labiau knygos apie tai rašyti. Galima šitą gyvenimo etapą, bandyti nuo kitų nuslėpti ar bent nesigirti, kad armijoje buvau 1989–1991 metais. Nei straipsniuose, nei knygoje nenorėjau teisintis, nes nesijaučiu kaltas, nesijaučiu išdavęs tėvynę… Bet, žinoma nesijaučiu, kad tarnaudamas sovietams ir padariau ką nors gero. Čia subjektyviai papasakojau kaip aš mačiau sovietų kariuomenę, kurioje didžios dramos lyg nepatyriau.
Tačiau, komentatoriai internete piktinosi, ne „išdavystės anatomija“, o tuo kad mano išgyvenimai, lyginant su jų išgyvenimais yra vieni niekai. Aišku, niekai… Juk buvo tokių, kuriuos sovietų kariuomenė suluošino dvasiškai ar fiziškai arba ir dvasiškai, ir fiziškai. Buvo tokių, kurie į Lietuvą grįžo tik cinkuotuose karstuose…
Mane patį erzina senų kareivių tikinimas, jog jie iš sovietų kariuomenės gavo daug visokio gėrio. Kokio gėrio jie ten gavo? Išmoko vyniotis autkojus, blizginti kerzavus batus, pasikloti lovas, žygiuoti, kai kas ir šaudyti… Tik kuriem velniam man šito mokslo reikėjo? Sutinku, kad jokios žinios ir įgūdžiai netrukdo, bet kareiviškos išmonės įgijimui dviejų jaunystės metų labai jau gaila. Per tą laiką verčiau išmokti užsienio kalbą arba baigti du universiteto kursus. Didelė dalis buvusių kareivių giriasi, kad po tarnybos tapo fiziškai stipresni… Gerai jiems. Aš tai sportinę formą kariuomenėje praradau, mečiau sistemingai sportuoti, pradėjau rūkyti, išgerinėdavau…
Apie gyvenimo mokyklą ir sutiktus kvailius? Vertinga. Šito laisvėje negausi. Tačiau be tokių patirčių, manau galima išgyventi… Gyvena juk kai kas ir be to…
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
„Kas nebuvo armijoje – daug prarado. Kas buvo – prarado dar daugiau.“