Bet juk tualetą valyti dėvint žydrus antpečius kilniau, nei pvz. – juodus. Po gero pusmečio praleisto mokomajame dalinyje Aluksnėje, patekau į veikiantį sraigtasparnių dalinį Kaliningrade. Aišku ir Kaliningrade manęs į lakūnus neperkėlė... Aluksnėje mokėmės žygiuoti, dainuoti ir remontuoti sraigtasparnius. Po pusmečio, baigdami mokamojo dalinio kursą, laikėme egzaminus. Per egzaminus nervinausi, supainiojau vaizdinę medžiagą – išsirinkau gal pvz., plakatą apie tanko vikšrus, o po schemą vedžiodamas lazdele aiškinau, neva šitaip šitaip va ir va kaip veikia sraigtasparnio variklis. Akį pramerkęs vienas iš egzaminų komisijos narių suprato, jog kalbu nesąmones ir turbūt konstatavo: „Draugas kary, jūs esate kvailys“.
Iš kariuomenės neišmetė...
Žinoma nesiginčijau, tik baikščiai paklausiau, ar dabar mane iš kariuomenės išmes... Normaliai, regis, paklausiau, bet komisijos narius supykdžiau. Tiesa, man kaip ir absoliučiai visiems kitiems kareiviams vėliau į karinį bilietą buvo pokštelėtas antspaudas, bylojantis apie įgytą sraigtasparnio variklio mechaniko kvalifikaciją. Net uzbekams, iš kurių daliai iki kariuomenės didžiausias matytas variklis buvo vieno asilo galios... Turiu savybę kaupti įvairų šlamštą ir kariuomenės albume radau įdėtą pažymėjimą, kuriame nurodyta, jog esu baigęs „karinę aviacijos mechanikų mokyklą“, kurioje studijavau sraigtasparnio variklio konstrukciją ir man buvo suteikta aviamechaniko kvalifikacija. Solidus pažymėjimas ant storo popieriaus, kuriame surašyti ir egzaminų rezultatai, o absoliučios daugumos egzaminų įvertinimas „puikiai“. Tik kariuomenės statuto, eksploatacijos ir remonto pagrindų egzaminai įvertinti „gerai“. Žodžiu, esu kvalifikuotas sraigtasparnių mechanikas dėl kurio turėtų varžytis visi Lietuvos borisovai.
Aluksnėje buvo didžiulis mokomasis aerodromas su įsišaknijusiais sraigtasparniais Mi-8. Mus į jį siųsdavo mokytis praktinių disciplinų. Nuvesdavo, vartus užrakindavo... Dažniausiai vieno būrio tyrimams būdavo paskiriamas vienas sraigtasparnis. Mokymus vesdavo arba nelabai intelektualus praporščikas arba seržantas, kuris visą tarnybą praleido tame pačiame dalinyje ir apie sraigtasparnius išmanė tiek pat, kiek ir eiliniai kareiviai. „Pedagogai“ savo išsilavinimo spragas maskuodavo kareiviams liepdami lipti į sraigtasparnį ir jame sėdėti iki užsiėmimų pabaigos.
Paprastai iki pietų „skraidydavome“ – vieni vaidino pilotus, kiti dispečerius, kažkas norėdavo būti varikliu ar sraigtu. O kas tingėdavo siautėti, sakydavo „aš būsiu transmisija“. Ką tas žodis reiškia, nesusimąstėme, bet pagal jo skambesį atrodė, kad kažkas tokio ištežusio... Po pietų kaip kiauliukai, sugulę krovinių skyriuje, vienas šalia kito sumigdavome. Net ir žiemą... Jau minėjau, kad kariuomenėje visada buvo šalta. Taip pat visada norėjosi valgyti. Bet ir alkį, ir šaltį įveikdavo miegas.
Išmokome miegoti visur ir visaip. Dvidešimt vyrų, visas būrys, „Lenino kambaryje“ vidury dienos miegantys sėdėdami, niekam nekėlė nuostabos. „Lenino kambarys“ – kazarmos patalpa panaši į mokyklinį kabinetą, su suolais-stalais, laikraščių komplektais ir būtinu atributu – gipsiniu Leninu. Beje, nepriklausomai nuo kario tautybės, Lenino biustas visų buvo vertinamas kaip originalus treniruoklis. Uždedi gipsiniam Leninui ausinę kepurę ir kojos ar rankos smūgiu bandai numušti... Sutinus dešinė kareivio ranka reiškia, kad Leninas gavo ne per kepurę, o per galvą... Aerodrome vyko praktiniai užsiėmimai, o dar buvo ir teorinė dalis, kurios paskaitos skaitytos kabinetuose. Jas vedė jau ir karininkai, ne tik praporščikai. Kažkodėl sovietmečiu, kai regis kuras beveik nekainavo, buvo labai daug nešildomų arba beveik nešildomų patalpų – pradedant mano gimtosios Balninkų mokyklos bendrabučiu, kur stiklinėse kartais užšaldavo vanduo, baigiant Aluksnės mokomosiomis klasėmis... Tirtėdavome tose Aluksnės klasėse nuo šalčio ir per pertraukas bėgdavom į šalia buvusią šiltą kazarmą pasišildyti...
Sovietai kovoję prieš bažnyčią labai mielai perėmė bažnytinius ritualus. Tik pašauktas į kariuomenę jaunuolis pirmas savaites turėjo uoliai mokytis poterius, t.y kariuomenės statutą ir tik po to jis priimdavo sutvirtinimo sakramentą (priesaiką). Priesaikos priėmimo ceremonija buvusi didžiai iškilminga, per visuotinę rikiuotę. Tą dieną daliniuose būdavo atvirų durų diena, kareivių artimieji galėjo apžiūrėti jų buitį, pasidžiaugti tvarka ir švara. Iš statuto atsimenu, kad buvo išvardinta kas draudžiama sargybiniui: „valgyti, gerti, rūkyti, atlikti gamtinius reikalus...“ ir t.t. Sargybiniui buvo draudžiama absoliučiai viskas, tačiau kažkodėl reikėjo tą viską detalizuoti. Labai patiko draudimas glaustis prie ko nors („prieslonetca“). Mat mes lietuviai jį išsivertėme kaip „prisidramblinti“...
Iš laiško seseriai (1990 02 09):
„Tik ką gavau jūsų laišką. Labai sunervino tas teiginys, kad mane nuo armijos galėjo išgelbėti keli asmenys. Ach kaip jiems ačiū! Pasirodo giminės ir kaimynai buvo pasiruošę padėt, bet galvojo, kad pagalba nereikalinga (pasitikėjo mano jėgomis). Galėtų susiprast ir dabar nebesigirt savo plačiomis pažintimis. Tiesa, girdėjau, kad V.Sakalauskas atsistatydino. Taip ir reikia meiteliui! “
Iš pusbrolio laiško (1989 12 14):
„Grįžo vienas pacanas iš armijos. Nuvežiau aš jį į Ukmergę prisiregistruoti. Grįždami atgal užsukom į Videniškius šnapso pažiūrėti. Žiūrim – trijų rūšių stovi. Bet, kol atėjo eilė liko tik „Vilniaus trauktinė“ 25 laipsnių./.../ Balninkų (Molėtų raj.– aut.past.) mokytojai gavo paskyrą „žiguliams“, tai sakė beveik mušasi. Paskyrė vienai, o kita puolė, nes taip pat norėjo paskyros. Ach tie Balninkų mokytojai, sako jau jie iki prokuratūros nuėjo.“
Iš brolio laiško (1989 12 29):
„Per Kalėdas buvome namie tai apie tave prisiklausėme l.daug graudžių šnekų. Palikome tuščią vietą prie stalo per Kūčias, aš dar ir plotkelės atlaužiau, bet paskui mama liepė suvalgyti.“
Iš kareiviškos užrašų knygutės:
*„Tikru kareiviu tampama kai išsiugdomos trys savybės: 1.Miegas, bet kokioje kūno padėtyje, 2. Žvėriškas apetitas, 3.Neapykanta darbui.“
*„Po kareivių priesaikos, pulkininkas apeidamas rikiuotę sustoja prie uzbeko ir klausia:
– Na kas tu dabar esi?
– Uzbekas aš.
– Na, bet kuo tu dabar tapai?
– Uzbekas aš.
Pulkininkas liepia seržantui pasivesti uzbeką į šalį ir paaiškinti, ką jis turįs atsakyti į klausimą.
– Aš čiurka jo...ny. – po instruktažo atsako uzbekas.“
Automatui svarbiausia – buožė
Mokomajame dalinyje kareivių dienotvarkė buvo sudėliota minučių tikslumu. 6 valandą kuopos keliamos, rikiuojamos. Paskui mankšta, dantų valymas, pusryčiai. Vėliau užsiėmimai, pietūs, vėl užsiėmimai, vakarienė. Nuo 22 valandos miegas. Kazarmoje miegojo visa kuopa – penki būriai po 25–30 vyrų. Dviaukštės girgždančios lovos, nenusakomas 300 kerzinių batų ir tiek pat autkojų skleidžiamas aromatas, nenutrūkstantis knarkimas... Tačiau negirdėjau, kad kas skustųsi nemiga...
Be įprastinio režimo kiekvienas būrys pagal grafiką eidavo į budėjimus („nariadus“) bei sargybą („karaul“). Gerai nebežinau tų budėjimų skirstymo principo, bet atsimenu, kad daug kur esu buvęs, net fermoje. Paliko mus gal penkis visai parai fermoje, o viena tikra kiaulė ėmė paršuotis. Net dabar regiu kolegų kareivių isterijos vaizdinius – fermos bendražygiai buvo arba uzbekai arba maskviečiai (o gal ir uzbekai, ir maskviečiai), todėl kiaulė jiems buvo iš esmės neregėtas sutvėrimas, jau nekalbant apie paršavimosi procedūras...
Minėjau, kad vienoje kuopoje – apie 150 kareivių, dalinyje – 4 ar 5 kuopos. Tad už tvoros vienoje teritorijoje mūsų buvo apie 600–700. Neskaitant dar kokio 100 karininkų ir praporščikų, kurie gyveno mieste, bet dalinys vis tiek jiems buvo kaip „gimtieji namai“. Valgykloje buvo verdamas maistas 700 burnų, dalinio teritorijoje veikė parduotuvė ir arbatinė. Ach, kaip mes toje arbatinėje lėbaudavome! Kareiviams mokėdavo kelių rublių „atlyginimą“, bet tėvai pervesdavo tiek pinigų, kiek paprašydavau, o juos išleisti mokomajame dalinyje buvo nedaug galimybių. Gal kas porą mėnesių išeidavome į Aluksnę, Anykščių dydžio miestelį, bet linksmintis ten buvo neramu: buvo „pripumpuota“, kad jei, neduok Dieve, įkliūsi išgėręs – grės nukryžiavimas ar bent sušaudymas. Tad iš tėvų gautus pinigus stengdavomės išleisti arbatinėje: kilogramais rydavom pyragus, juos užgerdami limonadu. Būdavo, ryjam (jei norit – ėdam, bet tikrai jau ne valgom), kol telpa, paskui parūkom, paskui vėl ryjam...
Viena iš esminių mokamojo dalinio atrakcijų – ėjimas tikron sargybon. Po visą dalinio teritoriją išmėtyti sargybos postai – vienas karys saugojo autoparką, vienas – aerodromą (kuriame tik neskraidantys ir mūsų pačių nuolat niokojami sraigtasparniai). Vienas sargybinis budėjo ir prie tos patalpos kur miega kiti sargybiniai. Aš stovėjau štabe, prie dalinio vėliavos. Galvojau, kad ši garbė man atiteko dėl to, kad esu gražus, bet paaiškėjo, jog dėl trumparegystės… Į sargybą išeidavome parai, tačiau postuose sargybiniai keičiami kas dvi valandas: dvi valandas saugai objektą, dvi valandas sargybos patalpoje būdrauji ir dvi valandas miegi. Miego valandos, tiesa, būdavo tik teorinės, mat sargyba – rimtas reikalas. Skyriaus vadas – jefreiteris, sargyboje jo pareigos – išvedžiotojas, keisdavo kelis sargybinius vienu išėjimu. Kol apžygiuoja kelis postus, patikrina antspaudus, praeina nemažai laiko. Besikeičiantys sargybiniai dar turėdavo pasakyti ir poterius: „Eilinis Šmigelskas postą perdavė. Eilinis Ivanovas postą perėmė“. Vaikščiojimas vorele nuo objekto prie objekto, poteriai ir antspaudų tikrinimas vyko miego sąskaita.
Naktimis, budriai saugant vėliavą, žiauriai imdavo miegas. Dalinio vėliava buvo įgrūsta į stiklinę dėžę, pastatytą ant pakylos štabo kampe. Ant tos pačios pakylos įrengta kokių 30 ant 30 centimetrų ploto vieta sargybiniui. Vėliava su visu sargybiniu stovėjo štabo antrajame aukšte. Pirmajame aukšte kiaurą parą tūnodavo budintys karininkai. Ir jei tik prie vėliavos stovintis kareivis savo svorio centrą neatsargiai perkeldavo nuo vienos kojos ant kitos, matyt, suveikdavo kažkokie davikliai, ir budintis karininkas iš pirmo aukšto trepsėdavo į antrąjį aprėkti žioplo kareivio. Dienomis būdavo smagiau – koridoriumi nuolat zujo karininkai ir nuolat praeidami kilnojo rankas prie savo kepurių: pagarba, žinoma, ne man, su automatu vėliavą serginčiam, bet pačiai vėliavai, tačiau vis tiek malonu. Jautiesi reikšmingas.
Aluksnėje išmokome žaibu išardyti ir surinkti automatus. Dar „įsisavinome“ du kovinius veiksmus: „durtuvu – durk“ ir „buože – mušk“. Seržantas būdavo išrikiuoja visą būrį ir „treniruoja“. Pagal jo komandą vis daužai ir badai orą, daužai ir badai. Valandą, dvi, gal ir tris. Na, o šaudyti mieluoju Kalašnikovo automatu neteko. Beveik neteko... Kartą suguldė visą būrį pievoje, davė po tris šovinius ir nurodė šaudyti į taikinius. Paskui seržantas žvengė, kad pusė taikinių liko nepažeisti, sveikut sveikutėliai, bet dalyje taikinių buvo ir po penkias kulkų žymes. Kiek supratau, niekam nerūpėjo mūsų pasiekti šaudymo rezultatai, matyt, reikėjo fiksuoti karių mokėjimo naudotis ginklu faktą. Pagal tai kiek dėmesio buvo skirta konkrečiam naudojimosi automatu elementui, darytina išvada, kad Michailas Kalašnikovas savąjį AK kūrė kaip šaltąjį ginklą, kurio kovinė galia sutelkta buožėje.
Iš laiško seseriai (1990 02 09)
„Pabandysiu parašyti tipo dienoraštį. Taigi…: Antradienis. Iš ryto apsirengėme vasarinius techninius kombinezonus ir išėjome į dirbtuves. Ten iki 3 valandų litavom. Įsivaizduojat kaip aš litavau? Niekada gyvenime nesu matęs lituoklio, bet susikaupiau ir su savo užduotimi susidorojau. Gavau ketvertą. Šaunuolis? Ane?. Trečiadienis. Iš antradienio į trečiadienį mūsų būrys ėjo į „naredą“ mane įgrūdo į kiaulidę, tad gana šauniai padirbėjome. Ten buvome penkiese: aš, ruselis ir trys uzbekai. Tad uzbekus truputį išnaudojome, bet ne stipriai, tegul tavęs sąžinė dėl tokio brolio negraužia. Naktį valėme kiaulių mėšlą ir kratėme pjuvenas, o dieną vyriau bulves lauke. Viena kiaulė pradėjo paršuotis – teko būti akušeriu. Mano prižiūrima kiaulė atsivedė 9 paršus (vienas nustipo). Tfu. Neduok, Dieve dar kada eiti į „svinarniką“ dirbti tėvynės labui. Po „naredo“ buvome pirtyje. Ten vienas azerbaidžianietis pradėjo kabinėtis prie gan tokio „šustro“ lenko. Tai tas juodašiknį sudaužė kaip obuolį. Dabar visaip nagrinėja tą įvykį, įdomu kuo baigsis. Ketirtadienį ir penktadienį buvome aerodrome. Įgryso iki gyvo kaulo. Sušlapome kaip žąsinai. Atsibodo nieko nedirbti ir apsimetinėti, kad dirbi. Šiandien ir vakar ruošėmės apžiūrai – persisiųvom antpečius, remontavom aprangą. Mokėmės dainuoti „Rosija“, užsirašėm žodžius. Žinai taip prasideda: „Nad polemi nieobjatnymi, nad liesami…“ ir t.t. Vakar stovėjom kazarmoj 120 snukių ir dainavom. Vaizdas, aišku debiliškas, bet ne nuo mūsų priklauso. Kai kam gražu…“
„Dabar sėdžiu „karaulnojie pomieščienijie“ (lietuviškas variantas, matyt, būtų – „sargybvietė“). Dar nebuvau poste – pati „karaulo“ pradžia. Esu nepavargęs ir bandau šį tą sukurti. Stovėsiu antroje „smenoje“ (turbūt antroje „kaitoje“), tad matysiu geriausias televizijos programas. (Poste stoviu nuo nuo 21 iki 23, nuo 3 iki 5, nuo 9 iki 11 ir nuo 15 iki 17 val.)/.../ Tik ką grįžau iš sargybos posto ir nutariau dar kai ką sukurt. Atstovėjau dvi valandas, liko dar šešios, bet nieko baisaus, atstovėsiu. „Karaulas“ geras dalykas, stovi ir galvoji, galvoji... Per kiekvienas dvi valandas ir atostogų grįžtu, ir demobilizuojuos, ir pabėgu iš armijos. Matyt, iki šių metų rugsėjo grįžti nespėsiu, nors šiandien Kazimiera ir buvo susitikus su Michailu. /.../ Apie išsiuntimą iš Aluksnės nieko negirdėt. Tik žinau, kad kuo ilgiau čia pavyks išsilaikyt, tuo trumpiau teks važiuoti traukiniu.“
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
Kareivis – Žmogus be paso
Kareivis su dujokauke – Žmogus-amfibija
Kuopos budintis – Taigos šeimininkas
Sargybinis prie vėliavos – Medžiai miršta stovėdami
Mergina dalinyje – Gyvas taikinys
Instruktažas – Sena, sena pasaka
Ligoninė – Tikėkit žmonės manimi!
Tualetas – Susitikimo vietos pakeisti negalima
Intelektą dera maskuoti
Tautų maišalynėje, taigi su vieniems kitų sunkiai ištariamomis pavardėmis – visi turėjo pravardes. Pirmosios pravardės – nacionalinės, antrosios – asmeninės. Lietuviai ir latviai pas mus, kaip ir visur kitur, buvo „labusai“, armėnai – „aros“, azerbaidžianiečiai – „aizeriai“, uzbekai, regis, ir buvo vadinami uzbekais, bet su nepagarbia intonacija. Tiesa, laiškuose artimiesiems visus Vidurinės Azijos gyventojus vadinu „broliais“, gink Dieve, ne čiurkomis... Būtų labai jau nesubtilu. Tiesa, uzbekai į visus kreipdavosi „ėėė zemlek“ („ėėė žemieti“). Tai mes juos dar vadindavome ir „zemlekais“. Žodžiu, visada, išskirtinai pagarbiai.
Asmeninės pravardės kildavo nuo pavardės arba vardo. Aš buvau šaukiamas „Šmel“ („kamanė“) arba „Vidik“. Tas „Vidik“ buvo pakankamai subtilus juokelis – Vidmantas, Vidas, surusintas – Vidik, bet susietas su videotelevizoriumi, vadintu „vidiku“ ar „vidiaku“. Videotelevizoriaus ir mano bendrystė reiškėsi ne tik dėl vardų skambesio, bet ir dėl stiklo (jo – ekrano, mano – akinių). Bičiulis estas, kaip meškinas didelis bitininkas, mane vadino pirmąja pravarde, šaukdavo „smelllia“. Iš jo tarties žvengdavome susiriesdami. Tiesa, turėjau ir trečiąją pravardę, labai piktą, tie, kurie norėdavo įžeisti, sakydavo: „Ė, tu, laikraščių skaitytojau“. Čia buvo žiaurus įžeidimas. Taip mane šaukti sau leisdavo tik seržantai ir praporščikai bei vienas kitas kareivis – aršiausias priešas.
Sesė reguliariai, gal kas savaitę, siuntė paketus su laikraščiais: „Respublika“, „Atgimimu“, „Gimtuoju kraštu“... Tarp laikraščių kartais būdavo penkrublis, kartais – „Primos“ pakelis, kartais – saldainis. Kas būdavo tarp laikraščių, suvartodavau pagal tų daiktų paskirtį, o bent vieną laikraštį visada turėdavau kur nors užsikišęs, kur aš – ten ir koks nors laikraštis. Žinoma, toks mano užsiėmimas aplinkinius žmones erzino, kėlė daugelio pašaipas, tačiau iš bendruomenės dėl šios ydos nebuvau pašalintas. Laikraščiai ir laiškai (senoviniai, popieriniai) prieš ketvirtį amžiaus buvo labai svarbūs. Iš esmės šie du informacijos šaltiniai – buvo vieninteliai. O Lietuvoje 1989–1991 m. buvo ypatingai įdomu ir dinamiška. Ir ne tik dėl politikos – mums bebūnant aptvaruose, laisvėje viskas taip sparčiai ir mums sunkiai suvokiamai keitėsi. 1989-aisiais į kariuomenę išėjome iš socializmo, o 1991-aisiais grįžome į kapitalizmą, laisvą rinką.
Aluksnėje buvo vienas už mane didesnis iškrypėlis, kuris skaitė knygas. Tas vyras sakė, jog buvo išmestas iš Taškento universiteto ketvirtojo kurso, kur studijavo ekonomiką ar inžineriją. Mažiukas rusas suprato uzbekiškai ir visada buvo savo tikrųjų „zemliakų“ būryje. Nuo jų atsiskirdavo, tik kai norėdavo ramiai paskaityti. Kartą kilo baisus skandalas, kai naktį šį Uzbekijos rusą karininkas aptiko kuopos tualete skaitantį... Visi vieningai jį pasmerkėme.
Neironizuojant, kalbant rimtai, kartais būdavo gėda, kai buvęs studentas nuspręsdavo su kokią nors karinę – techninę discipliną kareiviams, neva dėsčiusiu karininku padiskutuoti. Dažniausiai buvo akivaizdu, kad žmogus (karininkas), stovintis prie lentos ir braižantis kažkokias schemas ir formules, yra nevykėlis ar šiaip kvailys. 35-erių vyresnysis leitenantas pasmerktas į pensiją išeiti niekuo... Kažkodėl... O žmogus, pasirinkęs gyventi praporščiku, kas yra? Šį laipsnį kariškiams suteikdavo po pusmetinių „studijų“ praporščikų mokykloje. Niekur kitur taip greit nebuvo įmanoma įgyti išsilavinimo ir profesijos kaip praporščikų mokykloje. Už tai jie ir buvo pagrindiniais kareiviškų anekdotų herojais. Praporščikai ant antpečių turėjo dvi žvaigždes, tokias kaip generolų, tik labai mažytės... Senatvėje gaudavo trečiąją žvaigždutę ir tapdavo vyresniaisiais praporščikais. Į vyresnįjį praporščiką norėdami jį suerzinti kartais kreipdavomės „Drauge, pusantro praporščiko“ arba „Dauge, labai mažas generole“. Nieko asmeniško, tačiau sovietinėje kariuomenėje buvo įdiegta ne tik kareivių, bet ir karininkų žeminimo sistema. Nieko blogo, jei koks lengvo debilumo praporščikas skaičiuoja kelnes ar šovinius, bet kai tokiam žmogui liepia dėstyti pvz. aukštosios matematikos kursą kitiems kvailiams... Viskas pakankamai sklandu, kai tarp kvailų klausytojų tik kvailiai, bet jei kaip mūsų atveju yra žmogus beveik su aukštuoju išsilavinimu? Pavardę jo, to Uzbekijos ruso, prisiminiau – Gerasimovas. Tai tas niekšas ne tik taisydavo ant lentos užrašytas „dėstytojų“ formules ir koreguodavo uždavinių sprendimus, bet ir keldavo hipotezes. Klausdavo, „kaip manote, draugas vyr.leitenante, kokį rezultatą gausime, jeigu šitą keisim su tuo, o aną štai ten padėsim?“. Kartais patys Gerasimovą subardavom, gelbėdami karininkus ar praporščikus: „Tylėk asile, netrukdyk įdomios paskaitos.“ Mat, jis aukas rinkdavosi kažkaip nekorektiškai, kibdavo, regis, prie padoresnių kariškių, kurių, matyt, mažiau bijojo... Žodžiu, buvo bjaurus jis tipas. Ir visa jo bjaurastis – išsilavinime, būtų po aštuonių klasių į kariuomenę išėjęs, niekam nebūtų trukdęs gyventi.
Iš klasiokės laiško (1990 04 04):
„Žiūrim Lenkijos programą vietoj Leningrado. Kalboj nelabai susigaudau, bet multikus ir koncertus suprantu. Per radiją klausau puikios stoties M-1. Sako tai vienintelė laisva radijo stotis. Groja patį naujausią roką, džiazą. Tai klausau ir klausau. Dabar vėl per „Laiką“ apie Lietuvą kalba. Žinai, turėčiau šautuvą visus rusus iššaudyčiau. Na ne visus, bet daugumą. Rodo tik tuos, kurie prieš Nepriklausomybę, o kurie pritaria – nei vieno. Nervus gali pasigadinti.“
Iš kareiviškos užrašų knygelės:
*„Praporas apklausia išrikiuotus naujokus:
– Koks tavo išsilavinimas?
– Aštuonios klasės.
– Gerai. O tavo?
– MGU.
– Ko myki? Tu skaičiuoti bent moki?“
*„Karininkas aiškina kareiviams, jog haubicos sviedinys skrenda puslankiu.
– Jei haubicą apversime ant šono – galėsime šaudyti iš už kampo? – jo klausia kareivis.
– Greičiausiai – taip! Tačiau, tarybinis kareivis iš už kampo – nešaudys!“
Iš laiško seseriai (1990 02 23):
„Vakar iš „karaulo“ grįžę kito būrio kareiviai pasakojo, kad buvo toks atvejis: kai reikėjo priduoti patalpas ir inventorių ant vienos „fufaikos“ (jas velkasi po šinieliu, kad būtų šilčiau) rado šešias sagas (turi būti penkios), tai gal valandą aiškinosi padėtį. Geriausia būtų buvę jei būtų imta aiškintis kuris niekšas prisiuvo šeštą sagą. /.../Kažkurią dieną skutom bulves ir su chebra diskutavom nacionaliniu klausimu: likau patenkintas rusų tolerancija ir noru suprasti mus. Tiesa, visi niekaip nesutinka su tuo, kad Lietuvos įstojimas į SSSR buvo priverstinis. Paskui vienas iš rusų išaiškino, kad jis labiau nei lietuvių, nemėgsta ukrainiečių ir ta proga papasakojo anekdotą: „Vienas ukrainietis – geras žmogus. Du ukrainiečiai – partizanų būrys. Trys ukrainiečiai – vienas geras žmogus ir būrys išdavikų.“
P.s. Skaitydamas laišką seseriai, kuriame pasakoju apie šešias vatinuko sagas, prisiminiau šių laikų įvykį – automobiliu išvažiuojant iš Kaliningrado srities Rusijos muitininkai paklausė kiek vežuosi degtinės. Vežiausi tiek kiek leidžiama, pasakiau butelių skaičių. Sako: „parodyk“. Vieno butelio niekaip neradau. Muitininkai reikalavo, jog ieškočiau. Po kurio laiko nuleidau rankas. „Bauskit“ – sakau – „jei kaltas, matyt pamiršau nusipirkti“. Pareigūnai nesišypsojo, regis net svarstė ką su manimi daryti, bet galų gale kilniai mostelėjo ranka: „tiek jau to – važiuokit“.
Iš sesers laiško (1990 01 30):
„Paskutinę mėnesio dieną „Respublikos“ apimtis turėtų būti 36 puslapiai. Sigis sakė bandys nusipirkti, bet ko gero negaus (jisai šiandien Kaune).“
Iš sesers laiško (1990 02 19):
„Važiuodami į Anykščius pamatėm kabantį „pakartą“ kareivį, prie kontoros parke. Sigis nesuprato, kas čia vyksta, bet man „dabėgo“, kad čia Vasario 16-osios proga. Pirmininkas iškvietė saugumą, tai tie išsivežė kepurę ir dabar ieško „nusikaltėlių“. Sakė, kad ant švarko buvęs numeris iškirptas, o ant kepurės numerį rado. L. įdomu kas iškrėtė tokį šposą.“
Tautos: Tarybų sąjungoje 1989 metais buvo 286 mln. gyventojų. Net 22 Tarybų sąjungos tautos turėjo daugiau nei po milijoną individų. Rusų 1989 metais buvo 145 mln., ukrainiečių – 44 mln., uzbekų – 17 mln., baltarusių – 10 mln., kazachų – 8 mln., azerbaidžaniečių – 6,8 mln., totorių – 6,6 mln., armenų – 4,6 mln., tadžikų – 4,2 mln., gruzinų – 4 mln., moldavų – 3,3 mln., lietuvių – 3 mln., turkmenų – 2,7 mln., kirgizų – 2,5 mln., nencų – 2 mln., čiuvašų – 1,8 mln., latvių, žydų ir baškirų – po 1,4 mln., mordvių – 1,2 mln., lenkų ir estų – po milijoną. Žydo – tarybinėje armijoje nesutikau. Beje iš 20-ies „lietuvių“ Tarybų sąjungos didvyrių, bet trečdalis buvo Lietuvos žydai. Daugumą karą išgyvenusių Lietuvos žydų Tarybų sąjungos didvyrių, sovietmečiu emigravo į Izraelį.