Fabijoniškės. Šis mikrorajonas sulaukė išskirtinio dėmesio po „Černobylio“ filmavimo. „Černobylio“ režisieriui ši vieta buvo viena svarbiausių renkantis Pripetei vaizduoti tinkamą lokaciją – būtent taip jis įsivaizdavo tipinį sovietinį miestą. Taip pat įdomu faktas, jo gyventojų skaičius beveik sutampa su 1986-ųjų Pripetės.
Įdomus faktas, kad gyventojams už nepatogumų sukėlusius filmavimus buvo atsidėkota sutvarkytomis automobilių aikštelėmis, gausiais gėlynais, nuvalytais grafičiais, naujomis žaidimų aikštelėmis vaikams. O jei ieškote ramybės – pasivaikščiokite po Fabijoniškių Alėją, čia net ir triukšmingiausią dieną būna tylu.
Pilaitė. Pilaitės piliavietė.Sklando legenda apie Pilaitėje kadaise stovėjusią lietuvių pilį, skirtą gynybai nuo kryžiuočių. Manyta, kad čia būta strateginės pilies, priklausiusios Vilniaus gynybos sistemai, apie tai užsimena kai kurie XIX a. istorikai. Vis dėlto šiuose spėjimuose ir legendose pernelyg daug nežinomųjų, todėl gerokai arčiau tiesos yra naujus duomenis patvirtinantys archeologų atradimai, kurių metu išaiškinta, kad pilis tikrai buvo, tačiau kiek vėliau nei kovų su kryžiuočiais laikais. Visa ko pradžia buvo 1499 m., kai šioje vietoje pilį ėmė statyti garsios Astikų giminės (iš kurios atsirado Radvilos) atstovas Grigalius Astikas. Jam mirus 1519 m., statybas tęsė sūnus, taip pat Grigalius. Astikų rūmai, tuomet vadinti Suderve, paminėti 1525 m., tai leidžia daryti prielaidą, kad pilį veikiausiai pradėjo statyti tėvas, o pabaigė sūnus. Beje, Mūrinės Sudervės pilies pavadinimas taip pat sunkino istorikams tyrinėjimus, nes Sudervių tuo metu buvo ne viena. Grigalius Astikas-Viršila mirė 1567 m. nepalikęs palikuonių, todėl Pilaitės pilis keliavo per Gorskių ir Glebavičių giminių rankas.
Spėjama, kad pilis nugriauta per LDK ir Maskvos karą 1655–1661 m., o vėliau jau nebeatstatyta. Griuvėsiai pamažu nyko, tačiau dar matomos mūrų liekanos XIX a. pr. inspiravo gotikinės ir istorinės prozos tradicijos Lietuvoje pradininkę, vieną pirmųjų rašytojų moterų mūsų šalyje Oną Olimpiją Radvilaitę-Mostovską, čia ji parašė savo garsųjį kūrinį „Pilaitės vaiduokliai“ („Strach w Zameczku“). Archeologai iš tikrųjų piliakalnyje aptiko akmens ir plytų mūro liekanų, yra XVI–XVII a. datuotinų statinių likučių, atkasta nedidelio apvalaus akmens ir plytų bokštelio, mūrinių rūmų ir gynybinės sienos liekanų. Kad pilies būta prabangios, liudija atkasti kokliai, kurių dalis identiški naudotiems mūryti krosnis Valdovų rūmuose. Nedidelis 12 km ilgio Sudervėlės upelis, įtekantis į Nerį ir ištekantis iš Buivydiškių pelkių, buvo naudojamas pilies apsaugai kaip natūralus gamtinis barjeras.
Vėjo malūnas. Vėjo malūnai – istoriniai technikos paminklai, ilgą laiką buvę vieni pagrindinių agregatų vėjuotose vietovėse iki pat garo mašinos ir vidaus degimo variklio išradimo. Vėjo malūnų daugiau yra Vakarų Lietuvos lygumose, o kuo toliau nuo jūros – tuo jų mažiau. Rytų Lietuvoje, kur gausu sraunių kalvų upokšnių, dominavo vandens malūnai. Jie veikė kaip popieriaus malūnai, vėlyklos, lentpjūvės, kalvės, įvairių tipų kruopinės, aliejaus spaudyklos, siurblinės ir t. t. Pilaitėje stovi kepurinio tipo vėjinis malūnas, t. y. viršutinę jo dalį galima sukti ir šitaip reguliuojant „pagauti“ palankiausią vėjo kryptį (stiebiniai malūnai sukami apie visą centrinę statinio ašį). Iš tiesų Pilaitės malūnas yra dvaro „imigrantas“ – 1923 m. jį Šakių rajono Liepalotų kaime, padedamas vietinių gyventojų, už Amerikoje uždirbtus pinigus pasistatydino Petras Žasetis. Jis buvo išsiskyręs, šeimos neturėjo, tad dažnai nakvodavo darbo vietoje – malūne. P. Žasetis uoliai darbavosi ir po karo nacionalizavus malūną, tik jau kaip darbininkas, o ne savininkas.
Atkūrus nepriklausomybę, malūnas Liepalotuose buvo paliktas likimo valiai, todėl keliaudamas po Lietuvą archeologas Zenonas Baubonis nusprendė jį išgelbėti nuo visiško sunykimo ir 2003 m. lenta po lentos pervežė į Pilaitę. 16 m aukščio gražuolis šiandien naudojamas įvairiems renginiams, pobūviams, ekspozicijoms ir kaip duonos kepimo edukacijų erdvė bei per du dešimtmečius taip suaugo su aplinka, kad neretai laikomas autentišku Pilaitės statiniu. Daugiau apie šį ir kitus eksponatus galite sužinoti edukacinių renginių metu: http://duonoskelias.lt/
Pavilnys. Geležinkelio pustotė „Pavilnys“ (Tuputiškių g. 3). Sunku įsivaizduoti geležinkelininkų gyvenvietę, kuri neturėtų susisiekimo geležinkeliu. Nors reguliarus eismas traukiniais Vilniuje prasidėjo dar 1862 m., kai buvo nutiesta linija Peterburgas–Varšuva, stotelės platforma Pavilnyje atsirado tik 1912 m., kuriant Koloniją. Susisiekimas su miestu tarpukariu buvo labai patogus, kartais piko valandomis traukiniai čia stodavo kas 12–15 min.
Kursavo ne tik įprasti dideli sąstatai, bet ir prašmatnūs vieno vagono traukiniai, skambiai vadinti „Luxtorpedomis“. Iš praeities iškyla gyventojų atsiminimų, liudijančių, kad Kolonija buvo ideali vieta objektyviai stebėti karo eigą – nereikėjo sekti propagandinės spaudos, užtekdavo pasilipus ant kalvų stebėti, kiek ir kokių sąstatų į kurią pusę juda.
Stotis. Skulptūra „Katinas“ (Jurgos skveras). Nuo 1997 m. iki savo mirties 2007 m. netoli esančiame Aguonų g. 15 name gyveno rašytoja Jurga Ivanauskaitė. Tuščią aikštelę šalia jos namų 2008 m. nuspręsta pavadinti Jurgos skveru, o dar po metų skulptorė Ksenija Jaroševaitė pastatė skulptūrą „Katinas“. Vaizduoti šį gyvūną nuspręsta todėl, kad katinas pasirodydavo beveik kiekviename rašytojos kūrinyje, be to, ji pati turėjo augintinę, vardu Lūšis.
K. Jaroševaitė specialiai pavaizdavo katiną mielą, minkštų formų, net šiek tiek komišką norėdama, kad jis skverui suteiktų jaukumo. Akmuo, iš kurio pagamintas kūrinys, – lietuviškas. Jis buvo rastas buvusiame Arvydiškių karjere prie Kurtuvėnų.
Tekste panaudota alternatyvaus Vilniaus pažinimo projekto „Neakivaizdinis Vilnius“ informacija, apie kurį daugiau galite sužinoti čia: www.neakivaizdinisvilnius.lt