Kalbėdamas pirmoje, naujoje Delfi Plius laidoje „Kaip tapti laimingam?” E. Laurinaitis patikino, kad jo paminėta F. de Larošfuko mintis yra paradoksali, bet labai svarbi kiekvienam žmogui suprasti – jei žmogus suvokia, ką jis padarė, kad būtų toks nelaimingas, koks jis yra, tada jis gali pradėti sukti šį ratą atgal ir tapti laimingesniu, nei yra šiandien.
Laimę nagrinėja ir filosofai, ir ekonomistai
Anot Eugenijaus Laurinaičio, laimės sampratų yra daugybė. Visų pirma individuali laimės samprata yra išties labai individuali ir kiekvienas žmogus ją vis kitaip ir savaip suvokia. Skirtinguose moksluose, laimė taip pat nagrinėjama arba suvokiama skirtingai. Pavyzdžiui, nuo Antikos laikų laimės sąvoką nagrinėja filosofai, o Aristotelis yra pasakęs, kad laimė yra savo gyvenimo tikslo suvokimas, kad gyvenimas yra prasmingas. Iki šių laikų, pasak E. Laurinaičio, filosofai nagrinėja laimę, tačiau skaitant jų veikalus galima pastebėti, kad tai – pakankamai slidus dalykas.
„Ir Šopenhaueris ir Nyčė bandė savaip apibrėžti tą laimę. Kitas mokslas, kuriam laimė yra labai svarbu, tai yra psichologija, todėl kad psichologija nagrinėja žmogaus emocijas, jausmus, mintis, kelią per gyvenimą ir žiūri, ką ta laimė iš tikrųjų lemia žmogaus elgesyje, kokia įtaką ji daro žmogaus sprendimams. Ir trečias mokslas, kuris tikrai nagrinėja laimę, kaip bebūtų keista, yra ekonomika.
Ir netgi yra terminas „laimės ekonomika”, kur iš tiesų moksliniais metodais ir tyrimais bandoma nustatyti, kokios ekonominės sąlygos padaro žmogų laimingą arba nelaimingą ir tai jau yra ir politikos ir politinės ekonomijos sritis ir iš tikrųjų tai gerokai yra skirtinga nuo pirmų dviejų sričių. Taip kad nagrinėjančių laimę sričių yra nemažai”, – pasakoja pašnekovas.
Laimė turi skirtingus šaltinius
Žmogaus gyvenime yra skirtingos būsenos ir periodai, kada jis iš tiesų suvokia, kad būtent šiuo periodu jis laimės tiesiog nepasieks, jam reikia tik išgyventi, o tada ir pats išgyvenimas tampa laimės ekvivalentu. Kartais žmogui ypatingai svarbus yra būtent siekimo procesas, kada yra sunku ir jis kenčia arba sunkiai mokydamasis, arba kažko siekdamas, tačiau, kaip sako E. Laurinaitis, tai nėra laimė pati savaime, bet laimė yra tai, kas šviečiasi to sunkaus kelio pabaigoje.
Ilgalaikė laimė, anot pašnekovo, yra santykinis dalykas, o apskritai yra skiriamos trys laimės rūšys pagal šaltinius. Pirmasis – malonumas, kai aš patiriu malonumą, aš jaučiuosi laimingas ir tą malonumą gali suteikti daugybė įvairiausių dalykų – įdomus filmas, geras pokalbis su draugu, menas. Tačiau malonumas yra trumpalaikis jausmas, jis praeina kartu su laimės jausmu.
Antrasis laimės šaltinis – mūsų aistros, aistringas kažko siekis. Tai yra procesas, o ne trumpalaikis išgyvenimas ir kažko siekdamas, to proceso metu, aš jaučiuosi laimingas ir artėju prie tikslo, sako E. Laurinaitis: „Mišelis de Montenis yra pasakęs fantastišką frazę: „Tik tam, kuris niekur neplaukia, niekada nebūna palankaus vėjo.” Ir jeigu aš plaukiu, ir pagaunu tą vėją, ateina tam tikros laimės jausmas, kad aš artėju prie tikslo.”
Tačiau čia atsiranda kita bėda – kadangi toks laimės šaltinis yra tikslingas, aistringas, tačiau pasiekus tikslą laimė gali išblėsti. Trečias galimas laimės šaltinis – gyvenimo prasmės pojūtis. Šį pojūtį mes turime aiškiai suvokti ir nepainioti su tikslais. Prasmė – kažkas, kas yra už mano egzistencijos.
Galite mane nužudyti, bet prasmės – neatimsite
Kaip pasakoja E. Laurinaitis, Viktoras Franklis, garsus psichoterapeutas bei psichiatrijos profesorius, sukūręs savo psichoterapijos mokyklos pagrindus būdamas koncentracijos stovykloje, teigia, kad prasmė yra dalykas, į kurį niekas neturi jokios įtakos, niekas negali padaryti man kažko blogo su mano prasme.
„Kitas gali pakeisti mano fizinę savijautą iki nužudymo, gali sulaužyti mano psichologinę savijautą, kad aš nebeturiu jokios galios veikti išorėje, bet viduj manęs niekas negali sulaužyti. Štai šis prasmės paieškos būdas padėjo išgyventi daugeliui ir V. Frankliui ir daugybei jo draugų koncentracijos stovykloje”, – pasakoja pašnekovas.
Taigi, yra ir toks kelias, kuris duoda ilgalaikį laimės pojūtį, kada aš jaučiu, kad tai, kad gyvenu ir ko aš siekiu, galiausiai, jau yra prasminga.
Prakalbus apie svajones ir jų santykį su laime, E. Laurinaitis patikino, kad jos yra būtinos, nes svajonės yra bet kokio plano pradžia: „Tai yra grūdas ir jeigu iš to grūdo išauga daigelis, kurį vadiname planu, tai tada tas planas jau yra mano kažkokių veiksmų kelrodė žvaigždė ir aš jį pradedu į gyvendinti ir taip irgi galiu gauti tam tikrą laimės pojūtį, kad įgyvendinau.
Todėl svajoti yra absoliučiai būtina, bet gyventi svajonėse – čia yra visai kas kita, nes svajonės tai yra debesėliai, ten labai gražu, arčiau saulės, bet gyventi juose neįmanoma. Todėl reikia labai aiškiai sau pasakyti, kad svajonės yra kažko pradžia, kas turės pasibaigti veiksmu, nes iš tikrųjų egzistuoja tiktai tie dalykai, kurie yra padaryti. Jeigu jie yra nepadaryti, tik pasvajoti – tai yra debesėliai, pasakos suaugusiems.”