Kaip tapti laimingam? Silvestras Dikčius apie tai, kodėl vertėtų tiesiog išeiti pėsčiomis iš namų

„Aš keliauju kaip ir visi žmonės – kartais skrendu lėktuvu, važiuoju traukiniu ar automobiliu, bet pasirinkau ir tokį keliavimo būdą – keliauti pėsčiomis. Prieš ketverius metus ėjau Camino de Santiago ir ta ilga kelionė, kuri truko 40 dienų, man sudėjo tokį suvokimą, kad tikra kelionė ir yra eiti pėsčiomis, nes eidamas savo kojomis tu juk lankstai kelius ir eini keliu. Tai gražus lietuviškas sąskambis – ir ironiškas, ir taiklus, bet man atrodo, kad žmonės, kurie iš principo niekur niekada neina, jie ne keliauja, o tik transportuojasi”, – taip pokalbį apie keliones pėsčiomis pradėjo keliautojas Silvestras Dikčius.

Visą laidą galite žiūrėti ČIA.

Arba laidos galite klausytis ČIA.

Pašnekovas tikina, kad renkantis kelionei savo kojas, tu jau iškart tampi ekologišku keliautoju. Kitas dalykas – keliaudamas pėsčiomis po kaimo vietoves, pamatai kaimo bendruomenes ir su jomis susipažįsti, kurias turbūt važiuodamas automobiliu tiesiog pravažiuotum ir net nepastebėtum. Kartais susiduri su žmonėmis, su kuriais galbūt šiaip nesusitiktum – taip nusitrina socialinės ribos.

„Keliavimas pėsčiomis turi gerą ateitį. Žmonės jau ieško kaip keliauti kitaip, įdomiau ir kaip daryti tai ekologiškai. Užsienyje, tarkim, Ispanijoje ar Portugalijoje, tu jau gali nusipirkti kelionę pėsčiomis ir tu keliausi savaitę savaitę iš vienos vietos į kitą, atstumai galbūt bus nedideli, tavo daiktus galbūt kažkas perveš, o gal juos nešiesi ir pats. Bet tu gausi nakvynę, maistą ir galėsi taip savaitę judėti po gražų regioną. Manau, kad tai ateis ir į Lietuvą, nors dabar tam mes dar neturime nei maršrutų, nei infrastruktūros.

Nes dabar viskas orientuota į vartojimą. Atvažiuoji kažkur, praleidi tam tikrą dalį laiko, nueini į pažintinį taką, ten pasitrini su kitais turistais ir galiausiai – nieko nepamatai”, – tikina Silvestras.

Pašnekovas tikina, kad vaikščiojimas neišvengiamai ateis ir į Lietuvos miestus, nes Vakarų Europoje šis reiškinys jau įgavęs pagreitį – miesto centrai automobiliams yra uždaromi ir vienintelis būdas kažkur atsidurti – tiesiog eiti: „Iš pradžių žmonės eiti būna priverčiami, tada pripranta, o tada galiausiai patys suvokia, kaip tai yra naudinga.”

Išgyvenimui reikia tikrai labai nedaug

S. Dikčius sako, kad keliavimas pėsčiomis jam susijęs su prasmės, pasitenkinimo, malonumo sąvokomis: „Prasmė – aš matau, kad tai visai yra gera man ir aš visai tikiu, kad daliai žmonių irgi būtų gera (vaikščioti pėsčiomis – aut. past.). Galima labai nesikankinant ir neįdedant per daug pastangų pamatyti ir patirti net savo miestą kažkaip kitaip, iš kitos pusės. Taip judant galima didinti ir savo kūrybingumą, sutikti naujų žmonių, kurių tu tikrai nesutiktum sėdėdamas kamštyje. <...> Laimė nuo malonumo negali būti atsieta, bent jau dalinai, taigi, man vaikščioti yra tiesiog malonu.”

Silvestras teigia, kad keliaujant pėsčiomis, o ypač vienam, galima išgyventi įvairiausias emocijas – pradžioje apima euforija suvokus, kad gali pasijausti toks laisvas ir nepriklausomas. Tokiam keliavimui būdingas ir minimalumas – pasiimti kuo mažiau daiktų, kad nesijaustum prie jų prisirišęs: „Tada suvoki svarbiausia, kad išgyvenimui reikia tikrai labai nedaug.”