Tai ištrauka iš leidyklos „Liūtai ne avys“ išleistos Lindsey Fitzharris knygos „Mėsinėjimo amatas. Šiurpioji medicina“. Knygą vertė Diana Urbonė. Įspėjame jautresnių nervų skaitytojus, kad ištraukoje bus chirurginių intervencijų aprašymų.
Nors ir nedidelio ūgio, Saimas tuo metu, kai pas jį vyko Listeris, buvo tikras savo profesijos milžinas. Kolegos vadino jį chirurgijos Napoleonu. Šį vardą 54 metų chirurgas pelnė už titaniškas pastangas supaprastinti traumuojančias procedūras – tam jis paskyrė 25 savo darbo metus. Saimas niekino grubius instrumentus, pavyzdžiui, rankinį grandininį pjūklą, ir vengė sudėtingų metodų, jeigu pakakdavo paprastesnių. Laiko ir metodų taupymas – štai ko kaskart operuodamas mėgino siekti Saimas. Šis požiūris atsispindėjo ir jam būdingose trumpose kalbose. Buvęs Saimo mokinys Džonas Braunas apie didįjį mokytoją sakė, kad „jis niekada be reikalo nešvaistė žodžių, rašalo ir kraujo“.
Saimo šlovę daugiausia nulėmė jo novatoriškas amputacijos ties kulkšnies sąnariu metodas – procedūra, kuri vadinama jo vardu ir kurią šiandien atlieka chirurgai visame pasaulyje. Iki Saimo, jeigu ligonis būdavo patyręs sunkią kojos traumą arba sirgo nepagydomomis pėdos ligomis, chirurgai amputuodavo koją žemiau kelio, šitaip apribodami žmogaus galimybę judėti. Dažniausiai taip būdavo daroma galvojant, kad ilgas strampas sukels daugiau problemų ir pacientas negalės vaikščioti, remdamasis juo. Po Saimo sugalvotos amputacijos pacientas galėjo perkelti kūno svorį ant kulkšnies strampo. Tai buvo lūžis chirurgijoje. Be to, toks amputavimo būdas buvo lengvesnis ir greitesnis negu amputacija žemiau kelio.