Atvažiavę iš Rygos pusės, pirmiausiai nusprendėme susirasti Tartu kelią, ir ten, jei galimybės leis, pamėginti įsikurti ilgesniam laikui
Reikalingą kelią, pasiklausinėdami praeivių, pasitikslindami žemėlapyje, suradome nesunkiai: išvažiuojant iš miesto pamatėme oro uostą, prieš jį pasukome į netoliese esantį miškiuką ir jau visai temstant, pasistatę palapinę, sugulėme miegoti.
Užmigti sekėsi sunkiai: lėktuvai tai kyla, tai leidžiasi. Garsai, o ypač reaktyvinių lėktuvų riaumojimas, kai jie kyla, siaubingi tada būdavo. Kiek dabar yra tekę būti oro uostuose, nieko panašaus nebesigirdi, gal gamtosaugininkai, metalinių paukščių gamintojus privertė naudoti kokius nors slopintuvus, nežinau, nesidomėjau. Bet, galų gale, apie vidurnaktį viskas nurimo, nutilo. Jau pradedam snūduriuoti ir išgirstam kažkokius žingsnius, kažką traškant vis garsiau ir garsiau, per krūmus einant, braunantis link mūsų palapinės. Galop tas triukšmautojas užkliūva už palapinę įtempiančios virvės ir su trenksmu žnekteldamas ant žemės, išleidžia rusišką frazę: „bliaaad, kto zdės pakojnikam spat niedajot (pyyyp, kas čia tokie, lavonams miegoti neleidžia)?“ Lyg tai mes čia neleistume jiems ilsėtis ramybėje, mes triukšmautume, o ne jis, ar jie... Persigandę, drebėdami iš baimės, gulime palapinėje, vienas peilį po pagalve sugriebęs, rankoje laikydamas, o kitas kirvuką turistinį, net nežadame pasiduoti, ir laukiame, kas čia toliau bus. Ar tik nebus čia mūsų visų kelionių pabaiga? Kirvukas, kurį po šiai dienai tebeturiu, tikrai „zgrebnas“, gumine rankena. O ir aštrumas jo, jei gerai užgalandi, barzdą gali skustis. Mokėjo rusai pagaminti įrankinį plieną be priekaištų, čia jau negaliu su tuo nesutikti. O be kirvio tokioje kelionėje prapultis: nei kuoliukus palapinės įtempimo virvėms nutašysi, sukalsi žemėn, nei malkų laužui prisiruoši.
Ne, nebuvo nieko. Mes iš palapinės taip ir neiškišome nosies, o parkritusysis, atsikėlė, nusipurtė, nusivalė šapus, prikibusius prie rūbų, ir rusiškai keikdamasis nužingsniavo tolyn.
Anksti ryte pažadino lėktuvų griausmas. Išlindome lauk, susikūrėme laužą, už ką dabar turbūt ir baudą galima būtų gauti, jei tai darytumėm tam nepažymėtoje vietoje, O tada tais klausimais buvo viskas daug paprasčiau – kiti laikai, kiti įstatymai.
Išsivirėme arbatos, pusryčiaujame, aptarinėjame, ką toliau darysime, ir netrukus sulaukėme netikėto svečio – pagyvenusios rusakalbės močiutės, kuri pasirodė visai smagi, nepikta ir kalbi. Mums papasakojus, kokiu tikslu mes čia esame atsidūrę, ko čia atsibeldėme, paaiškino, kad čia tebesančios senos kapinės, kurios, šiaip jau, beveik neprižiūrimos, todėl ir krūmynais, ir dideliais medžiais baigiančios apaugti. Ten tolėliau parodė ir vieną kitą akmeninį paminklą, dar nenuvirtusį, kurių mes iš vakaro ir nepastebėjome – ne tas rūpėjo, o ir temti jau buvo pradėję.
Bet ji mus ne išgąsdino, o padrąsino, kad nieko baisaus čia, tose kapinėse, jums nenutiks, jūsų čia niekas nelies, gyvenkit, o dviračius, vykdami į miestą, galite pasistatyti prie jos namo, visai čia pat stovinčio – niekas jų nelies. Kokius paliksite, tokius ir rasite. Vandens irgi galite semtis iš jos šulinio, kiek jums reikia. Vienu žodžiu, priėmė ji mus taip šiltai, kaip savo vaikus.
Pasaulis, kaip skelbia rusų patarlė, ne be gerų žmonių. Pasisekė mums, nebereikės mums po visą Estijos sostinę tampytis visos mantos, o galėsime atsipalaidavę pavaikštinėti ir iššniukštinėti, kaip tie estai čia gyvena.
Tam reikalui paskyrėme tris dienas. Pasivaikštinėjome, įsiamžinome prie patikusių objektų, atsiprašau, už nuotraukų kokybę. Reikia tik džiaugtis, kad tokios dar išliko, neišbluko visai, dešimtmečiams praslinkus, juk skaitmeninių, kokios yra dabar, dar nebūdavo. Kol jas „iškepdavai“ irgi reikėdavo pavargti, paplušėti, šiuolaikiniam jaunam žmogui, su tuo nesusidūrusiam, sunku net įsivaizduoti, kiek ta visa procedūra užtrukdavo, pradedant vizitu į tam reikalui skirtą parduotuvę, kurios dažniausiai būdavo tik rajonų centruose, nusipirkti chemikalų, ir baigiant nuotraukų džiovinimu. O kur dar visa tam reikalinga įranga, patalpa fotolaboratorijai, didintuvai, bakeliai juostelėms ryškinti, vonelės ryškalams, fiksažams, vandeniui, lempos specialios, kad neapšviestų fotkių ir negatyvų, pačios juostelės, na. ir aišku fotopopierius, ant kurio ir atspaustos nuotraukos, įrenginiai nuotraukoms apkarpyti, džiovinti.
Va čia, toje paskutinėje, draugas įamžintas prie kareivio paminklo, kurio Talino centre jau nebėra: jis buvo iškeldintas į kitą, labiau tam skirtą ir pritaikytą vietą. O Taline dėl to įvykio buvo sukeltos baisiausios riaušės, tipo, rusus skriaudžia, išvaduotojų nuo fašizmo negerbia. Maištus pakurstydavo propagandistai per Rusijos televiziją, kurią dauguma Estijos rusakalbių gyventojų ir težiūri. Jūs ten, broliai, laikykitės, mes jūsų nepamiršome, reikalui esant atriedėsime su tankais ir išvaduosime iš tų prakeiktų, tipo, estų fašistų. Buvo daužomos vitrinos, plėšiamos parduotuvės, padeginėjamos mašinos. Pogromai tokie, kaip kad dabar vyksta panašūs JAV.
Va, ką iš žmonių padaro propaganda, vykdoma tikslingai, viena kryptimi:
Ir, kai man kas nors parašo, kad čia girtos sapalionės, aš tesakau, kad tokių suklaidintų žmonių Rusijoje yra labai daug. Ir kad tai daroma sąmoningai, vykdoma propaganda, žmonių bukinimas ir kada nors visai tai gali būti panaudota prieš mus. Užteks tik duoti komandą, kaip šuniui „fas“, ir jie negailestingai puls draskyti priešininką į gabalus, apie nieką kitą negalvodami. Jie mano, kad aplink juos fašistai, o realiai gi patys tokiais ir yra, nepakenčiantys kitos nuomonės, pasiruošę išžudyti bet ką, kas nepaklus jų įsakymams.
Be galo, be krašto mus sužavėjo tas Talinas, jo senamiestis, mažytės parduotuvės, jo siaurose, akmenimis grįstose gatvelėse. Šventovės, kurios liko nesugriautos per ilgus šimtmečius, senoviniai pastatai iš skalūnų, kurių Estijoje, nors vežimu vežk. Ką ten vežimu, traukinių sąstatais. Pamatėme uostą ir jame esančius laivus. Gal net Suomijos krantus pamatėme, to patys net nežinodami. Daug ką pamatėme, patiko, ne be reikalo atkeliavome. Senamiesčio alubarių, esančių rūsiuose, apžiūrėti mūsų neįleido, o ir nelabai dar domėjomės tada jais, bet, atmintis užfiksavo, žinojome, kad tokie yra, ir jau pilnamečiai būdami, eilinės ekskursijos į Taliną metu, mes ir juos apžiūrėjome, kas ten viduj, nusileidus siaurais akmeniniais laipteliais apačion, dedasi, ir kokį alų ten žmonės geria, kuo užsikanda.
Vakare, grįžus „namo“ į kapines, čia reikėtų padėti šypsenos ženklą, užsikūrus laužą, vėl ateidavo senutė, pripasakodavo įvairiausių istorijų, paklausinėdavo, ką patyrėme, ką pamatėme, pasiūlydavo, kur mums kitą dieną dar nuvykti, kur dar ką įdomaus galime čia, netoliese glūdinčiame Vanna Tallin (senajame Taline), pamatyti. Mes jos patarimų klausėme, o juos vykdydami, atrasdavome ir kitų įdomybių, apie kurias ji nebuvo užsiminusi, ar net pati nežinojo.
Gerai pailsėję, išsiskalbę kojines ir kai kuriuos rūbus, išsidžiovinę juos, anksti ryte atsikėlę, susitvarkę viską, pajudėjome pietų kryptimi, namų link.
Dabar mūsų tikslas buvo apžiūrėti irgi labai seną miestą Tartu, neturintį nei 100 tūkstančių gyventojų, kurį garsina universitetas, laikomas vienu seniausių rytų Europoje.
Bet iki jo pakeliui dar buvo viena nakvynė. Turbūt, kad viena, o gal dvi, tiksliai sunku prisiminti. Bet vakarop aš pasijutau blogai. Kažkur pasigavau bacilą, sukilo temperatūra, savijauta velniškai pablogėjo. Suradę žaginį, apsistojome pernakvoti, ir begerdami karštą arbatą, pradėjome svarstyti, kaip toliau gyvensime, nes tokios ligos paprastai taip greitai nepraeina. Taip sergant, karščiuojant, tikrai nebenuminčiau 100–120 km per dieną, geriausiu atveju, pusę to atstumo. Tai mūsų kelionė iš vis prasitęstų, neaišku, kiek. O ir malonumo iš jos, absoliučiai jokio.
Nusprendėme taip: važiuosime iki Tartu, vaistinėje paprašysime vaistų, nupasakoję kiek sugebame, kas man nutiko, dar vieną naktį išmiegosime palapinėje ar žaginyje, o ryte jau bus aiškiau, situacija gerėja, ar reikia ieškoti varianto, kas mane su dviračiu parbogintų namo. O Vydmis drąsuolis, parkeliautų vienas pats.
Fotografijoje prie fontano, matosi, kad mano savijauta Tartu mieste tikrai ne kokia, o ten tolėliau fone, matosi ir pastatyti mūsų dviračiai.
Šiais laikais be daktaro recepto normalių vaistų tokioms ligoms gydyti, turbūt ir negautumėm. O tada tokių problemų nekildavo. Pirkdavomės net antibiotikus be jokių receptų, žinodami tik jų pavadinimus ir kokie mums labiausiai tinka, gydyti, bronchitui, ar sinusitui, ar dar kam. Nesakau, kad tokia tvarka gera buvo, ne, bet kaip ir visame kame, jei būna minusų, būna ir pliusų. Jei aš žinodavau, kad man, bronchitui gydyti geriausiai padeda „biseltol 480“, tai be jokių ten papildomų gaišačių, vizitų pas daktarus, nuėjęs vaistinėn, nusipirkdavau, ir po 5–7 dienų būdavau sveikas. Jau nekalbant apie dabartines, karantino sukeltas problemas, jei anksčiau pasiskiepyti užtekdavo 5 minučių, tai dabar, kad suleisti skiepą nuo erkinio encefalito sugaišau 5-ias savaites. Košmaras kažkoks.
Nuo gripo, kaip žinia, vaistų nėra, nebent aspirinas temperatūrai numušti, septynios dienos ir sveikas, jei papildomų komplikacijų nekyla. Organizmas pats susidoroja. Mano atveju, viskas buvo panašu į gripą. Bet tik spėju, nežinau.
Pabaiga trečioje dalyje.