– Kokia karnavalo kultūrinė reikšmė, kodėl karnavalinė tradicija iki šiol populiari?
– Persirengimas visais laikais buvo populiarus dėl to, kad leido žmogui būti tuo, kuo jis niekaip negali būti realiame gyvenime. Tarp persirengėlių atrasime gyvūnų, anapusinio arba mirusių pasaulio atstovų kaukes, svetimų tautybių žmones. Miesto karnavaluose buvo populiaru persirengti kunigais, vienuolėmis ar valdžios atstovais. Vienos pirmųjų išlikusių žinių apie karnavalus pasakoja apie Vilniaus Akademijos studentus, persirengusius aukšto rango dvasiškiais. Šiuolaikiniuose karnavaluose mėgstamos iš pasakų bei filmų atkeliavusios kaukės. Tačiau lietuviškame persirengėlių būryje niekada nerasime žemdirbio personažo, nes mūsų kultūra yra žemdirbių kultūra.
Karnavalas apverčia šio pasaulio tikrovę. Jeigu žmogus realiame gyvenime yra vienoje socialinės hierarchijos vietoje, tai karnavale viskas apsiverčia aukštyn kojomis, tie, kas yra žemiau, tampa aukštesniais ir atvirkščiai. Natūralu, kad į šią tradiciją susiformavo neigiamas valdančiųjų luomo (ypač dvasiškių) požiūris. O ankstyvąsias žinias apie persirengėlius dažniausiai kaip tik ir pateikia su tradicijomis kovoję dvasininkai. Bedievišku užsiėmimu persirengėlių vaikščiojimas vadinamas Kretingos vienuolio Ambraziejaus Pabrėžos pamoksluose. O XV šimtmečio Sembos vyskupo Beringerio raštuose karnavalinės linksmybės prilyginamos velnio šokiui.
– Karnavaluose ir anksčiau, ir dabar persirengta velniais, raganomis. Kodėl jie laikomi galingais, turinčiais jaunystės eliksyrą, galimybę būti nemirtingu?
– Nuo krikščioniškosios ikonografijos bei tarptautinės kilmės pasakų siužetų nusižiūrėtos velnio ir raganos kaukės yra sąlyginai vėlyvos ir turi mažai ką bendro su folkloriniu velnio įvaizdžiu. Pastarajam kur kas artimesni yra antropomorfiniai svetimų tautų atstovus vaizduojantys personažai. Beje, mitologema svetimas ir nurodo, kad šios kaukės vaizduoja mirusių pasaulio atstovą, kaip ir daugelis personažo aprangos detalių – grėsmingai atrodanti netaisyklingų veido bruožų kaukė, vilna, į išore išversti kailiniai, šiaudų kupra, imituojama raiša eisena.
Na, o žvelgiant į raganas ir velnius kaip į mitinius personažus, su žmonių pasauliu juos sieja tai, kad senajame pasaulio suvokime ir vieni, ir kiti priklauso žemiškosios mitologijos pasauliui. Sunku vienareikšmiškai pasakyti kodėl, bet indoeuropietiškose (ir ne tik) kultūrose, visa tai, ko reikia žemdirbiui, yra antgamtinių požemio galių žinioje. Daugelio tautų mitinėse tradicijose anapusio pasaulio jėgos galėjo užtikrinti ir turtą, ir augimo galią, ir ateities žinojimą. O mirusių pasaulio valdovo velnio žinioje atsiduriantys bendruomenės mirusieji užtikrindavo gyviesiems tiesioginį kontaktą su požemių pasaulio galiomis. Iš čia išplaukia ir ritualinė mirusiųjų pasaulio svarba – beveik visose žemdirbių apeigose siekiant tikslo yra kreipiamasi į giminės mirusiuosius.
– Šiandien raganų ir velnių egzistavimu mažai kas tiki, tačiau kalboje vis tiek yra išlikę priežodžiai „kad tave velnias nujotų“, „eik po velnių“. Ką tai pasako apie mūsų kultūrą?
– Valstietiškoje kultūroje velnio įvaizdis buvo labai populiarus. Tautosakoje dažni siužetai apie žmogaus ir velnio ryšius, kurių esmė, jeigu būsi gudresnis už velnią, gali jo sąskaita išspręsti daug problemų, o jeigu nebūsi pakankamai gudrus, susitikimas su velniu baigsis labai blogai.
Tautosakiniai žmogaus ir velnio ryšiai daugiapakopiai. Jau labai senų laikų šaltiniuose galima rasti pasakojimų apie velnius. Laikui bėgant keičiasi jų pateikimas, vaizdiniai transformuojasi, bet visada išlieka simbolinė mintis. Galų gale, ji gali būti visiškai nesuvokiama, bet atsiskleisti per kalbos formules. Priežodis „kad tave velnias nujotų“ tiesiogiai kalba apie velnio ir žirgo ryšius ir jų mitinį motyvą. Velnias gali pasirodyti it juodas arklys ir jeigu ant jo, tai yra ant velnio, bandysi joti, tai jis tave ir nujos. Daugybės pasakų siužetuose šeimininkė duoda išbandymus atjodyti juodą žirgą, būtent tada ir paaiškėja, kad tai yra velnias.
– Su kokiais dar gyvūnais asocijuojasi velnias? Kokiais pavidalais jis gali pasireikšti?
– Velnias asocijuojasi su daugybe gyvūnų. Pirmiausia su ožiu, ožka. Ožka – velnio žmona. O ir pats velnias gali ožiu pasiversti. Anksčiau jau paminėjome juodą eržilą. Tačiau senuosiuose šaltiniuose minimas Kiškių Dievas. Senieji šaltiniai, pasakojantys apie tariamai nenuoširdų Mindaugo krikštą, mini Kiškių Dievą. Esą, jei kiškis perbėgdavo kelią keliautojams, niekas toliau nedrįsdavo toje vietoje eiti į mišką, ar liesti toje vietoje medžių šakas. Tokie patys tikėjimai išliko iki XX amžiaus. Tikėta, jeigu kiškis perbėga kelią, tai lauk nelaimės. Tyrėjai kalbėdami apie šį mitologinį personažą, įžiūri jo sąsajas su velniu.
Velnias siejamas su meška. Pas mus Gyvulių Dievas XVII šimtmečio šaltiniuose vadinamas Ganikliu, mitine prasme ganėtinai neutraliu žodžiu pagal globojamą sritį. O štai rytinių slavų gyvulių Dievas Volos dažnai vaizduojamas meškos pavidalu. Žodžių Volos/Veles šaknis vel- yra seno indoeuropietiško žodžio šaknis, kuri mena laikus, kai indoeuropiečiai mirusiųjų pasaulį įsivaizdavo žaliuojančios pievos pavidalu, kur mirusieji ganosi gyvulių pavidalu. Stambieji raguočiai mūsų protėvių kultūroje buvo tiek svarbūs, kad įsivaizduota, jog žmonės mirę taps gyvuliais ir ganysis pievoje. Tuo pačiu, Dievai, kurių vardai išvedami iš šaknies vel-, turi ne tik mirusių pasaulio valdovo požymių, bet ir globoja gyvulius, visų pirma – raguočius ir arklius.
Beje, kalbant apie mirusių pasaulio vaizdinius. Krikščionybė taip pat ne itin nutolo nuo pirminio vaizdinio. Tik ten eksploatuojami avinėlio, avies siužetai. Ir per lietuviškų pasakų siužetus labai aiškiai matosi, jog avys yra mirusieji. Taigi, Dievo motyvas išlieka, mirusieji gyvūnų, tik šiuo atveju avių pavidalu, taip pat. Juodas avinas mitologiškai labai artimas juodam ožiui ir turi gana artimas sąsajas su velniu.
Mitologiniai simboliai nėra vienareikšmiai. Jie savo reikšmę įgyja tik santykyje su kitomis mitinėmis reikšmėmis. Indoeuropietiškose kultūrose – vilkas – toteminis valdančiosios klasės žvėris. Pavyzdžiui, visi žinome Gediminaičių geležinį vilką. Tačiau su velniu vilką susieti galima tik per tai, kad abu priklauso chtoniškosios (požeminio pasaulio dievų ir deivių) mitologijos sričiai. Ir per toteminių simbolių sąsajas su mirusių pasauliu.