Aplanko akimirka kai suprantu, kad tai ką turiu, kaip ir kuo gyvenu, manęs nebetenkina, seni metodai, veikla nebedžiugina, jaučiu kaip tingulys, abejingumas tiesia į mane savo slidžias letenas, o nerimas ir nuovargis suleidžia savo kaulėtus, kibius pirštus. Ir viskas, aš pagautas. Ar tai pabaiga? Taip tai kažko seno pabaiga ir kažko naujo pradžia, tereikia rasti motyvaciją ir pajudėti iš „mirties taško“ norimo pokyčio link.
Gal jau ne kartą buvau priėjęs „liepto galą“ kai įsisukęs į darbus pamiršau save, savo poreikius, artimuosius ir svajones. Bet vis kažkaip išjudėdavau. Aplankydavo įsimylėjimas, naujas pomėgis, įkvepianti pažintis, knyga ar filmas. O gal tiesiog geras poilsis padėdavo tam kartui atsigauti. Kas gi pasitarnauja dažniausiai, kas tampa tuo postūmiu, įkvėpimo šaltiniu, kai jaučiuosi išsisėmęs ir įstrigęs?
Kiekvienam ko gero skirtingai. Priklausomai nuo temperamento, charakterio, požiūrio, įpročių ar poreikių. Kažkam reikia drastiškų kardinalių pokyčių, vieno didelio šuolio. Vieniems viską reikia daryti patiems, imtis aktyvių veiksmų, keisti darbą, miestą, partnerį. Kitiems gi užtenka kažkokios nežymios permainos kuri išjudina paskui save viską. O būna taip, kad pats žmogus neranda savyje jėgų. Tuomet žvalgomasi motyvatorių, įkvepiančių asmenybių ar palaikančių bendraminčių grupių.
Efektyviausia būtų sustoti ir pažvelgti giliau į save ir susivokti kur einu ir ko noriu. Bet tai nutinka retais, išimtinais atvejais, jau pasiekus tam tikra suvokimo lygmenį, kuomet po daugkartinio „lipimo ant to pačio grėblio“ paskausta gumbus kaktoje.
Taigi visos situacijos ir kiekviena asmenybė skirtingos, nėra vieno būdo tinkamo visiems tačiau galime rasti bendrumų ar išbandyti kelis skirtingus variantus ir rasti kažką sau tinkamo. Kodėl gi ne kai yra tokios plačios pasirinkimo erdvės.
Pirma ateina „duobės“ pajautimas, dramatiškiausias būna kritimas iki dugno ir lipimas iš jos, taip įgauname asmeninės patirties ir išminties. Kartais, būdami budrūs, susigaudome pusiaukelėje, kad krentame ir patys imamės veiksmų išsikapstyti dar neatsitrenkus į dugną ar ieškome pagalbos. Ir tik išmintingieji nenorėdami žemai ir skaudžiai kristi imasi prevencijos. Niekas nesako, kad tai lengviausias būdas, bet jis užtikrintai veda į savęs pažinimą ir aiškumą.
Tai kaip gi išsispręsti kylančias ar jau gniuždančias problemas. Kur ir kaip rasti tinkamiausią motyvaciją pokyčiui. Problemų visada iškils kelyje. Taigi šalin naivius svaičiojimus ir saviapgaulę, kad viskas susitvarkys savaime. Pradėkime nuo savo turimos asmeninės patirties.
Asmeninė emocinė patirtis gali būti stimulas arba kliūtis. Jei jau kelis kartus bandžiau ir nepasisekė, mažai norėsis imtis vėl, arba labai trumpam. Jei buvusi patirtis sėkminga, viltis didesnė, o jei dar turiu bendraminčių, palaikančią draugiją t. y. mano asmeniška pozityvi patirtis, paremta aplinkinių palaikymų, turi daugiau šansų.
Suvokimas, kad tai kaip yra netenkina, kad norimas pokytis mano paties rankose, atsakomybė prieš save, savo duotybių vystymas, augimas, talentų atradimas, savo vidinio pasaulio pažinimas iš čia kylantis entuziazmas gyventi savo, o ne kažkieno primestą gyvenimą, gali tapti puikiu varikliu. Tačiau iki tol reikia kažkaip „prisikasti“. Nes didele dalimi mūsų ketinimus, norus ir tikslus suformuoja aplinka ir aplinkiniai.
Patys taip įsisukę į inertišką dienų tėkmę, kad nė nesusimąstome ar ten tekame kur norime, kur svajojome. Ar patys neapgalvotai skriejame „ten kur papūs“ ar kur tie, kas moka manipuliuot mumis silpnumo akimirkomis, mus nukreips ir pasiųs. Gyvename iš inercijos kažkur giliai jausdami, kad tai nebeužpildo vidinės tuštumos tačiau nesinori sustoti, o ir atsigręžti į save baisoka. Nes teks atsakyti sau į daugybę klausimų, imtis drąsiu veiksmų, keičiant mąstymo ir gyvenimo kryptį.
Gyvendami diena iš dienos rutininį gyvenimą taip įprantame prie kažkokio atlygio :“ O kas man už tai“, „O kas man iš to“, „Kodėl turėčiau kažką keisti, man ir taip gerai“, kad nebepastebime kad pats gyvenimas nebetenka žavesio, spalvų ir prasmės. Taigi ar tikrai man gerai taip kaip yra?
Mums net nesąmoningai svarbu pasiekti, gauti, o ne patirti, mėgautis. Ne tikslas, o kelionė link jo duoda pažinimą, patirtį, augimą. Jei orientuojamasi vien į tikslą, pasiekus vieną tuo pat norisi kito, tai godumas, niekuomet niekuo nepasotinamas alkis. O tai reiškia, kad kiek bepasiektum, visada bus maža, vis tek niekas nedžiugins, arba pradžiugins labai trumpam. Mūsų godumu paremta ir vadovaujasi visa pramonė, komercija, ekonomika.
Iki tam tikros ribos tai puikus visų bendradarbiavimas. Bet ar nuoširdžiai sau galite pasakyti, kad gebate mėgautis, vertinti tai ką turite, kad turite saiką? Pasitenkinimo troškimas, malonumo siekis ir skausmo vengimas yra du pagrindiniai gyvenimo varikliai, kol keliaujame inertiškai. Paradoksas tame, kad iš vienos pusės mūsų aklas siekis kažko ir visi troškimai turėtų vesti malonumo link, tačiau godumas, kaip rykštė varo vis kažką kito, naujo gauti, patirti ir vis labiau išsekina, nespėjant pasimėgauti ir pasidžiaugti.
Eikvojant savo jėgas, laiką, energiją, lėšas reikia labai gerai susivokti kurie poreikiai yra iš tiesų mūsų, kurie atėję iš išorės, kaip Ego apraiška, savivertės pastiprinimas, tačiau mums iš tiesų nėra reikalinga. Kažko pasiekus vieną kartą, susidaro pozityvioji patirtis, trumpalaikis pasitenkinimas. Tai skatina siekti vėl ir vėl. Bet ar tiek visko reikia. Gal stabtelėjus ir susivokus kodėl save nuolat raginame ir varome judėti, siekti, gauti taptų aiškiau kiek ir ko iš tiesų reikia būti laimingu.
Efektyviausiai, tikriausia, ilgalaikiškiausia motyvacija – sveikas protas, t. y. sąmoningumas, atvirumas su savimi, aiškus žinojimas ko ir kodėl siekiame. Tačiau mūsų suveltos mintys nuolat sukuria kliūtis ir problemas ten kur jų nėra, o baimė pažvelgti giliau į savo vidų visiškai supainioja, pasijaučiame bejėgiais patys, todėl ieškome kas gi mus galėtų įkvėpti, palaikyti, motyvuoti.
O kodėl kažkam mes turėtumėme rūpėti labiau nei patys sau rūpime? Teisingiau jei sau nerūpime, tuomet sumaniai prasisuka tie, kas sugeba mūsų galvose pasėti mintį, kad iki pilnos laimės mums nuolatos kažko trūksta. Tie kam rūpi mūsų piniginės turinys mus visada motyvuos siekti, bėgti, griebti, gauti ir mes noriai, dažnai „iš paskutiniųjų“ mokame už iliuzinį laimės pojūtį.
Dažniausiai esame motyvuojami „Pyragėlio arba botagėlio“ principu.
Kaip gi tai atrodo?
Bet kokiam veiksmui, darbui atlikti, tikslui pasiekti, pokyčiui įvykdyti, įpročio formavimui ar performavimui pradėti, o ypač tęsti ilgesnį laiką reikalingas įkvėpimas, stimulas. Tai populiariai vadinama – motyvacija. Ji būna išorinė ir vidinė. Negatyvi ir pozityvi. Pakalbėkime plačiau apie kiekvieną iš jų.
Negatyvi t. y. ją skatina, stimuliuoja taip vadinami negatyvus jausmai: Pyktis, kaltė, gėda, pavydas, godumas, nevisavertiškumo jausmas, baimė...
Pradžioje susitarkime, nėra negatyvių ar pozityvių emocijų, tiesiog mes kylančius jausmus ir emocijas turime kažkaip įvardinti, apibrėžti, žodžiais išreikšti kaip jaučiamės, kad susikalbėtumėme. Tai tiesiog energija vibruojanti vienokiu ar kitokiu dažniu, kurią bet kada galime pakeisti iš vieno dažnio į kitą. Na ir žinoma požiūris į situaciją. Bet tai jau galėtų būti kito straipsnio tema, šį kartą neišsiplėsiu.
Tarkime, turiu didelį antsvorį, suvokiu kad reikia kažką daryti, nes tai ne tik išvaizdos, bet ir vidinės būsenos, bei sveikatos, gyvenimo kokybės klausimas.
Taigi pyktis, pavydas, gėda, kaltė... visą puokštė neigiamų emocijų beldžiasi ir skatina kažką keisti. Mes, negatyvioms emocijoms mus paveikus, ryžtamės imtis kažkokių veiksmų. Dieta, sportas... Ar ilgam? Negatyvios emocijos gali pasitarnauti startui, būti puikus stimulas pradžiai. Tačiau to nepakaks ilgam nes tai įtampa, stresas, nuolatinė vidinė kova. Visa tai sekina mus dar labiau, tad tokia motyvacija netrunka ilgai. Tai arba trumpalaikis rezultatas arba neigiamas t. y. viskas grįžta „bumerango“ efektu, dar su pliusu nereikalingų kilogramų ir dar didesniu nusivylimu.
Botagėlio tipo motyvacija : manau, kad jei nesusimažinsiu apimčių, su tokia išvaizda niekada nesusirasiu partnerio, susirgsiu, neteksiu darbo. Turiu, privalau pradėti sportuoti ir sveikiau maitintis, keisti gyvenimo būdą. Kiek ilgai pajėgsiu save spausti?
Pyragėlio tipo motyvacija: jei per tris mėnesius numesiu 10 kg. Pasidovanosiu sau naują, prabangią suknelę, savaitgalį kuriame nors Druskininkų SPA ar atostogas Graikijoje. Numesti gal ir numesiu. Bet ar susiformuosiu naujus įpročius, išlaikysiu formas ir toliau?
Jei stimulas pozityvios emocijos, tokios kaip: tikėjimas būsimo pokyčio nauda, džiaugsmas kad tam ryžomės, noras matyti save lieknesniu ir sveikesniu... O jei dar turime kantrybės ir suvokiame, kad didžiulis pokytis neateis per mėnesį, tačiau mes judėsime link jo mažais bet užtikrintais žingsneliais. Tuomet tikimybė daug didesnė, kad ne tik keletes kilogramų nukris, bet džiaugiantis pasiekimais, pastebint gerėjančią savijautą, matant mažėjančias apimtis motyvacijos gali pakakti ilgesniam laikui tikslui pasiekti ir tikėtina gautam rezultatui išlaikyti.
Ar įtaką daro vidinė ar išorinė motyvacija taip pat labai svarbu. Jei sprendimus darome veikiami aplinkinių. Darome tam, kad kažkam kažką įrodyti, įtikti ar patikti su tuo taip pat ilgai nevažiuosime. Ypač jei tas kažkas nė nepastebi, neįvertina mūsų pastangų.
Visai kitaip veiktų vidinė motyvacija, kuri remiasi asmeninis sprendimu, teisinga informacija, efektyviai metodais, aiškiomis priežastimis, motyvais, konkrečiais tikslas, apibrėžtu laiku ir gebėjimu fiksuoti ir džiaugtis pasiekimais tikimybė dar labiau išauga. Palaikanti draugija taip pat labai padeda.
Ne iliuzija o realija. Kokia emocija motyvacijos pagrindas? O ir kaip pačiam labiau norisi. Tempti per jėgą, stumti, traukti ar gyventi su susidomėjimu, smalsumu, džiaugiantis savo mažais žingsneliais ar vienu kitu didesniu šuoliu.
Išorinė motyvacija remiasi „pyragėlio ar botagėlio“ principu. Tai yra kažką gausi jei... Arba būsi nubaustas už....Išorinė motyvacija tai kitų į asmenį sudėti lūkesčiai: tėvų, vaikų, mokytojų, kolegų, darbdavių, partnerių, draugų...
Išorinė motyvacija, iššūkiai, varžymasis gali pasitarnauti žmonėms kieno temperamentą tai atitinka tokiems žmonėms geriausia išsikelti aukštą tikslą ir link jo judėti vienu ar keliasi dideliais šuoliais. Tačiau kitokios prigimties žmones tai gali sugniuždyti. Jiems reikėtų atrasti vidinę motyvaciją ir palaikymą. Tikslo link judėti mažais, bet užtikrintais, reguliariais žingsneliais ir vis pasidžiaugti kiekviena nueito kelio atkarpa.
Nors vidinė motyvacija bet kokiu atveju yra paveikesnė, padeda nueiti kelią iki galo, suteikia daugiau pozityvių emocinių patirčių, t. y. leidžia įvertinti nueitą kelią ir pasidžiaugti pasiekimais.
Visiems svarbu išmokti mėgautis tiek procesu tiek ir rezultatu. Atgauti prarastas jėgas, energiją pasiekus finišą, stačia galva nepulti prie kitų tikslų ir uždavinių. Nes tuomet kyla lėtinio nuovargio rizika. Sąlygos vidinio nerimo sindromui vystytis ar „perdegti“. Taip po pakilimų būna staigūs kritimai.
Žingsniuojančius ramiai, lėtai ir užtikrintai rečiau užklumpa emocijų audros, kilimų ir kritimų kreivė nebūna aštriais kampais, labiau švelniai banguojanti.
Motyvuoti – tai ne stumti ar traukti, tai ne spausti, grasinti, ar „lipti ant sąžinės“. Geriausiu atveju tai įkvėpti, skatinti, palaikyti, padėti susivokti, aiškiau pamatyti situaciją. Bet iš tiesų tai apie pačio žmogaus norą ir tikėjimą. Ilgalaikė motyvacija, tai paties žmogaus sprendimas veikti, keisti, keistis.
Protas kaip raumuo treniruojamas vystosi, jei apleidžiame silpsta. Jei leidžiame įtaką daryti kitiems, pasiklystame.
Taigi susidėliokime prioritetus ir išsiaiškinkime ar iš tiesų siekiame to ko trokštame mes patys ar mumis sumaniai manipuliuoja kažkas kitas. Jei motyvacija išorinė dažnai tai ne jūsų troškimas, o kažkam naudinga, kad jūs manytumėte, jog jums to reikia. Taip stipriai reikia, kad ryžtatės metai iš metų eikvoti jėgas ir gyvenimą siekiant pyragėlio ar bijant botagėlio.
Vidinė motyvacija kalba labiau apie jus pačius.
Pastebėkite kokios emocijos skatina veikti, nuo to priklausys pasekmės.
O tada jau spręskite kas pasitarnaus jums kaip ilgalaikiai įkvėpimo šaltiniai. Kas jus motyvuos žengti ar šuoliuoti į priekį kuriant savo norimą realybę.