Stoicizmas, kitaip stoja, – graikų ir romėnų filosofų mokykla, gyvavusi apytiksliai 300 m. Pr. Kr.-200 m. Po Kr. laikotarpiu. Daug tų stoikų buvo: Zenonas Kitionietis, Chrisipas, Ciceronas, Epiktetas ir kiti. Tačiau nebijokite, neketinu visų jų laimės sampratų po kaulelį narstyti, todėl apsistosiu ties dviem vėlyvojo stoicizmo atstovais, būtent – romėnų retoriumi, rašytoju Seneka (4 m. pr. Kr.-65 m. po Kr.) ir Romos imperatoriumi Marku Aurelijumi (121 m.-180 m.). Šiuos du jau tikrai visi daugiau mažiau pažįstame, tad bus kiek linksmiau.
Į laimę per dorybę
Esminė stoiko siekiamybė – dorybės įgyvendinimas, kuris veda į laimingą gyvenimą. Dorybė stoikams – tai savotiška dorovinė įžvalga, prote nušviečianti tikrą daiktų ar įvykių vertę. Teisingas santykis su realybe, kuris įmanomas po tokios įžvalgos, sukuria harmonijos jausmą. O harmonija – tai laimė. Kadangi gamta yra protinga, harmoninga, dieviška, įgyvendindamas savo dorybę individas gali gyventi darnoje su visa gamta, kurioje kaip ir žmoguje veikia tie patys dėsniai. Vienintelė alternatyva dorybę išpildančiam gyvenimui – nelaimingas gyvenimas.
Humaniški ir suprantantys savo prigimtį
Stoikai manė, jog norint būti laimingu svarbu siekti humanizmo ir pažinti savo prigimtį. Jei kalbėti apie stoikų humanizmą, galime apibrėžti jį kaip pilietiškumą, tobulėjimą vadovaujantis visuomenėje nusistovėjusiu moralės etalonu. Humanistinius Marko Aurelijaus idealus atskleidžia raginimas džiaugtis ir pasitenkinti „vienu dalyku: padaręs vieną visuomenei naudingą darbą, imkis kito, galvodamas apie dievą.“ Liko antrasis laimės riešutas – tai prigimties pažinimas. Pagal Marką Aurelijų pažinti prigimtį galima suvokiant ribą tarp gėrio ir blogio: gėrį žmogui suteikia tik tai, kas daro jį teisingą. Sakysite, likimas, prigimtis – visa tai kažkokie deterministiniai marazmai. Neskubėkime. Seneka yra pasakęs, jog „likimui nėra vietos ten, kur nuo jo niekas nepriklauso, nes likimas žmogų nugali tik tuomet, jei žmogus nenugali likimo“. Verta apie tai pamąstyti.
Asmeninė laimė vs. visuotinė laimė
Stoikų idealas – dvasiškai turtingas filosofas, kuris dėl savo išsilavinimo gali praktikuoti dorybę. Tokia asmenybė prireikus gali save priešpriešinti visuomenei, kurioje dėl kokių nors priežasčių veši nedora. Šioje vietoje būtina stabtelėti ir atkreipti dėmesį, jog stoikai iš karto griebia už ragų abi, asmeninę ir visuotinę, laimes. Galbūt čia tik mes, XXI-ojo amžiaus egoistai, paprastai pirmiausia mąstome vien apie asmeninę gerovę, kai išgirstame tą stebuklingą žodį „laimė“? Kita vertus, visuotinės ir asmeninės laimės santykį kiek skirtingai matė ir abu filosofai. Markas Aurelijus visuomeniškumą regėjo žmogaus charakterio bruožų hierarchijos viršūnėje. Toliau filosofo charakterio bruožų piramidėje sekė priešinimasis kūno aistroms ir gebėjimas daryti teisingus sprendimus, neklysti. Pats laikydamas save pilnai išpildančiu visuomeniškumą kaip savo prigimtinį bruožą Aurelijus tikėjo, kad kiekvienas individas, jei tik paklūsta prigimčiai, yra visuomeniškas. Negana to, nors ir ne kiekvienas visuomenės narys gyvena pagal prigimties dėsnius, tačiau visumoje žmonija juda bendro tikslo link: „visi mes kartu dirbame vienam tikslui, tiktai vieni sąmoningai ir suprasdami, o kiti nesąmoningai...“. Bet Seneka tai išgirdęs šiek tiek raukytųsi ir sakytų: „reikia apgalvoti, ar tavo prigimtis labiau tinka veiklai, ar laisvalaikio užsiėmimams bei apmąstymams, ir pasukti ten, kur traukia prigimties jėga“. Galime manyti, jog nusukę vieną kitą kąsnį nuo bendro laimės torto vien sau nebūtume Senekos palaikyti tokiais jau dideliais egoistais.
Aistra vietoje geismo
Žmogus dažnai sieja laimę su malonumu, tačiau Seneka pabrėžė neteisingą malonumo pervertinimą. Jis kildino malonumą iš džiaugsmo, o ne atvirkščiai, ir teigė, kad malonumas turėtų būti ne priežastimi, o tik priedu, gaunamu už gyvenimą vadovaujantis dorybėmis. Seneka kalbėdamas apie harmoningą gyvenimą akcentavo proto viršenybę prieš jausmus: „Dievas stengiasi išsilieti į išorę, tačiau iš visur grįžta į save. Tą patį tedaro mūsų protas. Nors jis lydi jausmus, per juos siekia išorę, tegu lieka ir jų, ir savęs valdovas“. Tik pasiekęs tokią būseną žmogus gali pažinti aukščiausąjį gėrį, kuris yra kelrodis bet kokioje veikloje. O kur gėris, ten ir laimė.
Kaipgi dėl blogio?
Kaip galime būti laimingi, kai aplink tiek blogio, galėtų paklausti mėgstantys liūdėti. Stoikai sako: išmintimi ir dorybe sekančio individo blogis nežaloja. Seneka tvirtina, kad blogis negali pakenkti paprasčiausiai dėl to, kad yra silpnesnis už tą, kuriam kenkia. Kadangi gėris yra daugumos pusėje, tad mažumos polinkis į blogį lieka nereikšmingas – antrina filosofui imperatorius Aurelijus. Blogis, pasak Marko Aurelijaus, kenkia tik vienai daliai žmonių – tiems, kurie gali iš jo išsivaduoti bet kurią akimirką to panorėję.
Stoikų pasaulėžiūrą ne kartą vėlesni mąstytojai mėgino kritikuoti, į ją kėsinasi ir nevidonas laikas, tačiau su kokiais išbandymais stoikų laimės samprata besusidurtų, jei ji išliko iki šiandienos, galbūt joje yra kažkokių tvarių medžiagų? Na, o jei šis senovinis laimės puodas pasirodė pernelyg gilus, atminkite kuo paprasčiausią Marko Aurelijaus pasiūlytą laimės formulę: „Nė vienas žmogus nėra laimingas, kol jis nemano esąs laimingas“.
