Nors šią vasarą sukako 40 metų, kai buvo nužudytas vienas geriausių anų laikų kriminalistų Lietuvoje, bemaž pirmasis apie garsiąją Kauno Daktarų grupuotę informaciją surinkęs J. Grudzinskas, tačiau atskleistos ne visos detektyvinį trilerį ar kultinio amerikiečių TV serialo „Tikrasis detektyvas“ („True Detective“) siužetines linijas primenančio nusikaltimo paslaptys. Tuo įsitikino šių eilučių autorius, po tiek metų praėjęs mistika dvelkiančio nusikaltimo vietomis, prašnekinęs keistą tyrimą narpliojusius teisėsaugos veteranus.
Dirbo iki išsekimo
„Po tuos miškus basčiausi geras tris savaites. Kai kada pasijusdavau tikrai nejaukiai, apimdavo nežinomybė ir neviltis. Kartais prisėdus pailsėti ant kelmo vidury miško aplankydavo dviprasmiškos mintys – šiose vietose atėmė gyvybę tavo kolegai ir tas ar tie, kas tai padarė, kažkur yra, vaikšto, ilsisi arba tyko kitos aukos, o tu čia vienas, nors galėtum būti namie, dirbti kur nors inžinieriumi pagal savo išsilavinimą ir džiaugtis gyvenimu...“, – kalbėjo J. Rimkevičius, – Bet tame, matyt, ir yra kriminalisto darbo prakeiksmas ir žavesys. Apskritai, toji 1980 – ųjų vasara mano gyvenime buvo beprotiška – ilgalaikės komandiruotės po visą Lietuvą, nesibaigiantys tyrimai, paieška, sulaikymai, dieną naktį trukusios pasalos. Rudeniop pradėjau rimtai negaluoti – pasireiškė nuolatinė įtampa, teko apie mėnesį praleisti ligoninės patale. Jėgas susigrąžinau tiktai kiniečių medicinos (akupunktūros) ir sporto dėka“.
Po minėtų įvykių J. Rimkevičius kriminalinėje policijoje išdirbo dar 17 metų.
J. Grudzinsko motina O. Grudzinskienė mirė 1985 m. spalio 23 dieną. Bylos tyrimas atnaujintas po jos mirties. Praėjus kuriam laikui varėniškio kriminalisto nužudymo bylą iš naujo atvertė tuometinis LTSR Vidaus reikalų ministerijos Kriminalinės paieškos valdybos Ypatingai svarbių bylų vyresnysis operatyvinis įgaliotinis Regimantas Bielinis.
R. Bieliniui nuo pradžių šita byla pasirodė paslaptinga, nes nebuvo žinoma nei tiksli nusikaltimo padarymo vieta, nei laikas, nei ginklas ar motyvai. „Kadangi įvykis buvo išties rezonansinis, tad operatyvinė byla pateko į mūsų rankas. Baudžiamąją bylą sudarė net 30 tomų, – pasakojo R. Bielinis. – Man teko pasidomėti J. Grudzinsko asmenybe. Jis buvo uždaras žmogus, aplinkiniai šiek tiek jį patraukdavo, kad neva jis „senbernis“. Bet šiaip jis buvo simpatiškas vyras. Vietinės moterys jį vadino Jurgučiu. Kalbėta, kad jo širdies draugė buvo medicinos sesuo, bet mums nepavyko jos nustatyti“.
Jis teigia, kad išties pagrindinė J. Grudzinsko mirties versija buvo, kad tai galėjo padaryti Kauno Daktarų gaujos vyrai. Bet apsidairęs nužudymo vietoje R. Bielinis susidarė kitokią nuomonę. „Pamenu, tose apylinkėse vaikštinėjau, vilkėjau grybautojo aprangą, su savimi turėjau krepšį. Tai buvo beveik identiškas nusikaltimo laikas – 4 ryto, – pasakoja R. Bielinis. – Girdžiu, bach – vienoje pusėje, bach – kitoje ir net trečioje pusėje. Baisiai šaudė į visas puses. Neslėpsiu, pasidarė kur kas ramiau, kad su savimi turėjau tarnybinį ginklą. Tada tapo aišku, kad toje vietoje tiesiog klesti ne medžioklės, o brakonierių siautėjimai“.
Tačiau R. Bielinis pripažino, kad maždaug 1978 – 1980 m. J. Grudzinsko prižiūrimoje Varėnos teritorijoje buvo vykdomi grupiniai apiplėšimai, kurių metu buvo naudojamas smurtas. Tada vietinių kaimiečių valdas švarino kauniečiai. Tarp jų – krepšininkas E. Hakas su sėbrais. „Berods jis buvo pagrindinis toje plėšikų grupėje. Bet jie nebuvo Daktarų veikėjai. Paprasčiausiai jie buvo šalia vilijampoliečių. Tais laikais daugelis banditėlių mėgdavo prisistatinėti Daktariukais. Jurgis apie minėtą gaują turėjo kažkokios informacijos ir siuntė raštą Kauno Panemunės milicijai, kad štai tiriama tokia versija. Siuntė jis tenai, kur įtariamieji galėjo būti registruoti pagal gyvenamąsias vietas. Kiek žinau Jurgis tiesiai rašė Panemunės milicijai: „Turimais duomenimis siaučia tam tikra gauja. Ar jums teko girdėti apie Daktarus?“. Tačiau jam buvo pasiųstas atsakymas, kad tokios gaujos nėra. Taip ir nepavyko sužinoti, ar dėl to J. Grudzinskas buvo nuvykęs į Kauną“.
Šiandien R. Bielinis neslepia, kad tyrimo metu netgi bandė savą žmogų infiltruoti į E. Hako buvusios sutuoktinės Reginos Hakienės aplinką. Ji tais laikais gyveno Druskininkuose. Tačiau buvusio plėšiko moteris nepažįstamųjų neprisileido.
Be to, R. Bielinis net šiandien labai abejoja, kad žinomi nusikaltėliai galėjo ryžtis kriminalisto nužudymui, nes tuomet už tai buvo baudžiama mirties bausme – sušaudymu. „Tiesą sakant, jei tai būtų darę kriminaliniai nusikaltėliai, seniai būtume sėkmingai išaiškinę. Manyčiau, tai padarė žmonės, kurie nepatenka į tą ratą. Be to, šios versijos laikosi ir kiti to meto kriminalistai“, – tvirtino R. Bielinis.
Kas tie savi?
Iki šiol neaišku, kur J. Grudzinskas susiruošė tą rytą. „Mūsų kolega Juozas Gaudutis tada atliko eksperimentą, kai jam bemaž 4 kilometrus teko eiti iki Panaros kaimo. Nuo tenai autobusas važiuodavo iki Alytaus. Įdomiausia, kad tą dieną, 7 val. ryto turėjęs išvažiuoti autobusas taip ir neatvyko į Panaros stotelę. Mūsų surinktais duomenimis, Jurgis iki autobuso tiesiog nedaėjo“, – kalbėjo R. Bielinis.
Jam pavyko prašnekinti visus varėniškio kriminalisto agentus, informatorius. Tačiau nė vienas iš jų negalėjo pasakyti, kad prieš mirtį J. Grudzinskas nujautė artėjantį pavojų.
Tarp Alytaus ir Varėnos milicijos darbuotojų sklandė versija, kad kriminalistas žinojo apie dviejų kolegų slepiamą prasižengimą. Šie asmenys išgėrę atsitiktinai tarnybiniu automobiliu suvažinėjo žmogų. Paskui tą lavoną nuvežė prie stotelės, kur važiuoja autobusai Vilniaus kryptimi. Keleivinis autobusas „LAZ – 699“ pervažiavo negyvėlį. Dėl šio įvykio buvo apklaustas autobuso vairuotojas. Tačiau netrukus jis buvo išbrauktas iš įtariamųjų sąrašo. „Taigi, būta versijos, kad apie šitą reikalą Jurgis žinojo ir ruošėsi juos demaskuoti. Bet apie minėtą istoriją žinojo kone pusė milicijos skyriaus. Taigi, vieno darbuotojo likvidavimas nebūtų nieko pakeitęs“, – įsitikinęs R. Bielinis.
Šiandien R. Bielinis mano, kad visgi 1980 m. liepą J. Grudzinską nežinomas šaulys atsitiktinai nušovė iš netoliese miško stovėjusio bokštelio. „Tai galėjo būti brakonierius ar šiaip kažkoks asmuo, – kalbėjo R. Bielinis. – Vidaus kariuomenės kuopa apieškojo visą mišką. Kas įdomiausia, kad šalia bokštelio surado suplėšytą draudimo liudijimą, kuris baigėsi tą pačią – Jurgio mirties dieną. Juk anksti ryte, vos prašvitus, miške tamsiai apsirengęs žmogus galėjo kažkam pasirodyti panašus į šerną, todėl ir buvo nukautas. Būta ne vieno atvejo, kai brakonieriai tiesiog per klaidą nušovė žmogų“.
R. Bieliniui teko išklausyti net mistika ar paranormaliais reiškiniais dvelkiančius J. Grudzinsko artimiausių žmonių parodymus. „J. Grudzinsko sesuo Dominyka Lukoševičienė teigė, kad sapnavo savo brolį: „Sapne Jurgis pasakė, kad jį nušovė savi“. Kas tie savi? Manau, kad tai žmonės, kurie vienaip ar kitaip susiję su ta vieta. Tai galėjo būti netgi brakonieriaujantys pareigūnai. Tačiau 1991 metais išėjau į Krašto apsaugą ir perdaviau bylą kitiems kolegoms. Suprantama, kad būčiau pamėginęs ištirti ir likusiais savo darbo metais“, – tvirtino R. Bielinis.
Buvusio mokinio tyrimas
Siekiant atskleisti J. Grudzinsko nužudymo aplinkybes aktyviai prisidėjo ir tuometinis Alytaus Vidaus reikalų skyriaus Kriminalinės paieškos inspektorius Juozas Žėkas. Nuo 1994 iki 2005 metų jis dirbo Valstybės saugumo departamento Marijampolės skyriaus viršininku. Per tuos metus A. Žėko žinioje buvo nemažai nemažą atgarsį anuomet sulaukusių kriminalinių bylų.
Įdomiausia, kad J. Žėkas buvo J. Grudzinsko mokinys. „Kai mokiausi penktoje Liškiavos vidurinės mokyklos klasėje – J. Grudzinskas dirbo darbų mokytoju. Paskui jis mokė ir matematikos. Pasirodė ganėtinai jaunatviškai mąstantis pedagogas, kartu daug sportavome, tinklinį žaisdavome. Kita vertus, mokytojauti jis ėmėsi praėjus tik porai metų po mokyklos užbaigimo, – pasakojo J. Žėkas. – Kai įsidarbinau Alytaus kriminalinėje paieškoje, mūsų santykiai tapo artimesni, nes Jurgis buvo vienas iš geriausių kriminalistikos specialistų visoje Lietuvos. Jis buvo nuodugniai išstudijavęs nusikalsti linkusių čigonų aplinką. Jam buvo žinomi jų padaryti nusikaltimai ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje. Šiaip buvo nuoširdus, geranoriškas, tikras dzūkelis. Eiliniai kaimo žmonės iš Panaros, Gudelių, Liškiavos kaimų Jurgį labai gerbė, nes jis su aplinkiniais mokėjo sutarti, draugiškai bendrauti“.
Kai buvo surastas J. Grudzinsko lavonas, J. Žėkas šiose apylinkėse lydėjo iš Vilniaus VRM atskubėjusius darbuotojus. Tarp sklandžiusių versijų buvo ir ta, kad tomis dienomis Gudelių apylinkėse brakonieriavo aukšti KGB darbuotojai ir atsitiktinai galėjo nušauti J. Grudzinską.
J. Žėko teigimu, J. Grudzinskas turėjo blogą ydą – nepasitikėjo aplinkiniais kolegomis, dirbdavo vienas ir visas sukauptas paslaptis laikydavo savyje. „Kodėl jis tą paskutinį rytą susiruošė kažkur nuvykti? Gal tai buvo suplanuotas susitikimas su agentu? Jis dirbo kaip vienišas vilkas, nes negalėjo pasitikėti kitais kriminalistais“, – tvirtino J. Žėkas.
Buvęs ilgametis kriminalistas Klimentas Aleksejavas girdėjo netikėtą versiją, kad J. Grudzinskas galėjo pakelti prieš save ranką. „Jis buvo principingas pareigūnas. Jam vienodai rodė – savi ar svetimi, bet jei šie elgiasi, kaip „žulikai“, jis juos čiupo ir bandė patupdyti už grotų. Taigi, dėl tokio požiūrio jis nebuvo itin mėgstamas milicijos darbuotojų sluoksniuose“, – prisiminė K. Aleksejavas.
Nepaisant daugybės versijų ir gandų, žinoma tiksliai, kad J. Grudzinską kažkas nužudė, ir jis svarbią informaciją nusinešė su savimi į kapus. Nutrūko visų jo pradėtų tyrimų gijos, kiti reikalai, kuriuos jis neblogai išmanė.
J. Grudzinsko artimiesiems versija, kad patyręs kriminalistas žuvo nuo atsitiktinio šūvio net praėjus 40 metų atrodo mažai tikėtina. Nenorėdamas būti įvardijamas vienas artimas J. Grudzinsko giminaitis, po šiai dienai sako bijąs paslaptingų žudikų keršto. „Vienas iš milicijos vairuotojų, kuris dažnai veždavo Jurgį, kartą yra prasitaręs: „Tai buvo Daktarų darbas“, – kalbėjo Vladu prisistatęs asmuo. – Praėjus kuriam laikui vieni žmonės pasakojo, Jurgis prieš mirtį minėjo: „Užkabinau Kauno Daktarus. Dabar jau neturiu kur dėtis. Nei paleisti, nei pabėgti“. Manyčiau, tai padarė Daktarai arba kiti nusikaltėliai. Bet tada turėjo būti milicijos informatorius. Kartais šis tyrimas sukeldavo dvejopų minčių ir atrodė, kad kažkas visai nenorėjo ištirti Jurgio nužudymo bylos“.
Vladas mano, kad 1980 m. liepą bokštelyje buvo įsitaisęs ne brakonierius, o banditų pasiųstas samdomas žudikas. „Šiame kaime buvo daug brakonierių, kurie šaudė ir žuvis sprogdino Nemune. Bet žūties rytą buvo šviesu, tad savas brakonierius negalėjo šauti. Taigi, o ką paskui reikėjo daryti su lavonu? Vargiai žudikas eis ir skandins lavoną į upę. Nes rytais būdavo daug žvejų. Pasigirdo kalbų, kad kūnas galėjo būti iš valties išmestas į Nemuną“, – tokias prielaidas man pateikė Vladu prisistatęs kriminalisto giminaitis.
Netikėtos pavardės ir likimai
Senųjų Kauno Daktarų grupuotės vyrų aplinką iš vidaus neblogai pažinojęs šaltinis pasakojo, kad sklandė versijos, jog J. Grudzinskas buvo užčiuopęs dar sovietmečiu tarp spekuliantų ir nusikaltėlių pagarsėjusio Andriaus Jankevičiaus, pravarde Pšidzės, tamsius reikalus. Jau tais laikais Pšidzei dirbo ne tik paprasti Kauno nusikaltėliai, bet ir vėlesniais metais turtingais verslininkais ar skandalingais bankininkais tapę vyrai. Tarp senosios kartos Kauno šešėlinio pasaulio asmenų netylo kalbos, kad esą J. Grudzinską galėjo nušauti visai ne Daktarų, o Senamiesčio nusikaltėlių aplinkoje anuomet žinomas Jonas Nagrockis, pravarde Negras.
Jau nepriklausomybės pradžioje Negras paslaptingai dingo ir šiandien yra pripažintas mirusiuoju. Vienas buvęs KGB darbuotojas prasitarė, kad Negro sesuo anuomet gyveno su buvusiu sovietų saugumiečiu. Kalbėta, kad prie Negro dingimo prisidėjo visai ne Daktarų ar Senamiesčio kriminaliniai veikėjai, o verslo partneriai iš Jungtinių Arabų Emyratų, kur šis buvo užmezgęs neaiškius verslo ryšius.
Dėl finansinių aferų A. Jankevičius nuo 1995-ųjų net 15 metų buvo ieškomiausių Lietuvos bėglių sąraše. Tačiau 2010 metais, suėjus senaties terminui, Pšidzės paieška nutraukta. Manoma, kad dabar jis gyvena Lenkijoje.
Patikimi šaltiniai informavo, kad aukštaūgis E. Hakas pagyvenęs Druskininkuose vėliau sugrįžo į Kauną. Po šiai dienai jis yra sveikas ir gyvas, bet vis dar neatsisako savo seno pomėgio – išgerti. Jį pažinoję asmenys prasitarė, kad E. Hakas retai pastebimas viešumoje ir nenoriai prisimena senus laikus.
Kaip baigėsi Varėnos kriminalinės milicijos darbuotojo J. Grudzinsko bylos tyrimas? Alytaus policijos atstovai informavo, jog baudžiamoji J. Grudzinsko nužudymo byla buvo atnaujinta apie 1994 – 1995 metus. Buvo daryta daug kratų, bet be apčiuopiamo rezultato.
„1980 m. liepos 24 d. buvo nužudytas J. Grudzinskas. 1980 m. liepos 28 dieną buvo iškelta baudžiamoji byla dėl nužudymo. 1981 m. sausio 28 d. vadovaujantis 1962 m. Baudžiamojo proceso kodekso 218 str. 3 p. tyrimas buvo sustabdytas iki bus nustatytas baudžiamojon atsakomybėn trauktinas asmuo. 2019 m. gegužės 21 d. Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiasis prokuroras Tomas Krušna priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Baudžiamoji byla yra perduota saugojimui Generalinės prokuratūros archyvui“, – informavo Generalinės prokuratūros Komunikacijos skyriaus vyriausioji specialistė Rita Stundienė.