Nors sakoma, kad patrankoms gaudžiant mūzos tyli, bet su erotine lektūra greičiau nutinka atvirkščiai – krizių ir karų laikotarpiu ji tampa šiaudu, galinčiu išgelbėti net gyvybę. Nes, kaip žinia, meilė ir erotika yra tai, kas suteikia gyvenimui pačias gražiausias spalvas. Žmonės, patyrę karus, nacių ir sovietų okupacijų žiaurumus, dažnai pasakoja išgyvenę ir išlaikę žmogiškumą tik dėl meilės. Šis jausmas išgelbėjo juos nuo savižudybės arba giliausios depresijos. Sovietiniais laikais, pavyzdžiui, žmonės slapta skaitė erotinius romanus. Skaitė pasislėpę nuo pašalinių akių, nes sovietinėje gadynėje sekso ir erotikos „nebuvo“.
Šiandien knygos apie erotiką vėl tapo populiarios. Deja, knygynų lentynose ir internetiniuose portaluose – beveik vien užsienio autorių knygos. Lietuviškos erotikos turime apgailėtinai mažai – vos keli autoriai, iš jų žinomiausi – Andželika Liauškaitė ir Arkadijus Vinokuras, pasižymintis ypatinga drąsa, besimėgaujantis ir priverčiantis mėgautis savo skaitytoją. Prieš tęsdama pokalbį apie erotinės lektūros įtaką santykiams, pateikiu A. Vinokuro erotinio apsakymo „Siunčiu SMS“ ištrauką. Jo knyga „Eroto glėbyje“ 2008 metais pateko į skaitomiausių knygų dešimtuką. O šiandien šio autoriaus knyga eina iš rankų į rankas, yra masiškai perpardavinėjamos. Taigi, gero skaitymo:
„Išsiunčiau SMS. Paklausiau jos, ar ji su kelnaitėmis. Ir ar ten drėgna. Atsakė, jog sėdi prie kompiuterio, rengia projektą, tačiau taip, taip ir yra, lūpos patinusios, net pulsuoja ir yra drėgnos. Jau visą dieną tokios. Atsakė piktai. Pakartojau klausimą apie kelnaites ir patikslinau: ar jos įsirėžusios? Ir ar galėtų jas paliesti ir nupasakoti skonį ir kvapą? Nupasakoti patiekalo ar prieskonių skonį, gėlių, kvepalų ar vyno aromatą pasiruošę visi, net ir to nesugebantys. Bet kaip nupasakoti tai, kas verčia mano vyrišką pasaulį eiti iš proto? Siekti, sielotis, ilgėtis… Laukti akimirkos, kai prigludus prie jos (ir mano) pasaulio centro gali įkvėpti pilnus plaučius, lyžtelėti ir svaigti, lyžtelėti dar kartą, įkvėpti ir… svaigti vėl… Ar pasakoju nuo pradžių? Vien tik pasižiūrėjus į jos ilgus, lieknus, jautrius pirštus, man užima kvapą. Palaimintas vyras, turėdamas moterį tokiomis rankomis, tokiais pirštais, nes žinai, kad jie glosto tą vietą, liečia ir lėtai įsispraudžia iki galo… Kartais… Pasižiūriu į ją kažkurią akimirką ir spėlioju: ar ji tais savo pirštais, gundančiais raudonai lakuotais nagais jau pasinaudojo? Pakeliu jos ranką, kurią bučiuodamas kartais pauostau. Kartais ji suvokia, ką darau, todėl parausta.
Laukiu atsakymo. Atsakė, kad turi kitų reikalų! Ar mes nesusikalbame, ar mąstome ne ta pačia tonacija? Kaip tai galėjo atsitikti? Siunčiu jai dar kartą, rašau, jog ne tas atsakymas. Įdomu, ar atsakys… Gal apkaltins mane SMS-iniu prievartavimu? Nors žinau, kad jai rūpi. Todėl ir pyksta. Nauja jai tai, tas mano SMS-inis erotinis žaidimas. Jis man taip pat nepaprastai svarbus, lygiai tiek pat, kaip, pavyzdžiui, rašyti jai eiles:
„Kas ta atgijusi vasara be tavo akių šilumos?
Kas tie žalumoje gelsva pasidabinę rapsų laukai,
kai mėnulis lange pasigenda tavo veido?
Šviesiausia diena tampa prieblanda, saulėtekis – saulėlydžiu
dar nespėjus atsipeikėti nuo bemiegės svetimos, nesvetingos nakties…
Ką sako vaivorykštės po netikėto vasaros lietaus?
Per atstumą tavo balso negirdžiu, išgirst, suprast negaliu,
nes tavęs nėra šalia, nėra tavo žodžių, viską paaiškinančių vien tik man,
vien tik man skirta ir kupina lūkesčių atsidavimo kalba…
Nėra tavęs mano prisilietimui, nėra tavęs mano glėbyje,
nėra manęs tavyje, negirdžiu tavo ramaus alsavimo,
neturiu tavęs šalia nugrimzdusios, ištirpusios sapnuose,
nors, rankomis, rankomis už manęs kaip už inkaro besilaikydama,
žinai, kad sugrįši ryto žara saugi, šypsodamasi…
Kas ta vasara… Be tavęs…“
Erotika, matyt, ne tai, kad tabu, bet… po tiek metų lyg ir nedera. Kažkaip nejauku, kad po tiek metų… Štai su meilužiu ar meiluže – visai kitas reikalas! Savaime suprantama: naujas žmogus, nauji kvapai, nauji, nelaukti prisilietimai ir šviežumo, neįprastas šviežumo jausmas, panašiai kaip šviežias vasaros salotas paskaninus alyvuogių aliejumi, o vietoj obuolių vyno acto išspaudus gerą dalį citrinos. Neįpratusiam gomuriui – tai stulbinama skonio patirtis! Tiek mažai tereikia, kad atsipeikėtum, – tik naujo, įkaitusio, erotinio spindesio kupino žvilgsnio ir dar neištirto kūno… Kaip lengva patirti džiaugsmą su svetimu ir vėl svetimu, ir vėl…
O aš siunčiu jai SMS po tiek metų, pažinodamas jos temperamentą, žinodamas tai, kas jai patinka. Kai pirmą kartą pakuždėjau kelis šiurkščius, net, sakyčiau, brutaliai nešvankius žodžius, ji iš pradžių visa nustėro, o paskui akimirksniu įkaito, pareikalavo pakartoti ir vėl pakartoti, kol visą savo esybę pavertė šauksmu. Smagu pažinti jos kūną ir tą vietą (jos tikrai ideali, tokias matai „Playboy“ žurnalo (pornografinėse?) nuotraukose), išmanyti, kaip ją paliesti, kada paliesti, kiek giliai ir kaip švelniai… (Švedai tą vietelę vadina fitta ir sako, kad šis žodis vulgarus. O kodėl? Tai juk tokia drungna, šilta vieta pelkėje.)“
Ši ištrauka iš A. Vinokuro knygos „Eroto glėbyje“ naujai atveria vyro pasaulį ir netikėtai nustebina: jis anaiptol nėra toks, kokį dažniausiai įsivaizduojame – primityvus ir beviltiškai užgožtas vienintelio tikslo. Jis toks poetiškas ir romantiškas, kad sudaužo visus mitus apie vyrą – macho ir subtilumu lenkia net pačią A. Liauškaitę, šiuolaikinės lietuviškos erotikos čirvų karalienę.
Jeigu iš lietuviškų erotinių skaitinių spręstume apie mūsiškių moterų būdą, tai A. Liauškaitės kūryba suponuotų daug mažiau romantizuotą ir komplikuotą vaizdą. Moteris – savo gyvenimo šeimininkė (savaime suprantama, ji auklėjosi ne sovietiniais laikais), žinanti, ko nori ir, ką už tai gaus. Absoliutų, viską ėdantį materializmą ji yra tobulai pajungusi sau. Ji nori gauti malonumą šią pat akimirką, bet kokia kaina, net ir pačia didžiausia – išsiskyrimo. Jai na ir kas, kad šiandien galima keisti vyrą ir moterį kaip kokias kojines ir laiko romantikai, erotikai beveik nėra. Sunku suvokti ribas, kai erotiką keičia elementariausia, kiek suromantinta pornografija. Taip, standartai susikūrę nuo per dažno jos žiūrėjimo. „Mano rankos spaudžia jo pečius ir jis į mane įeina. Jo judesiai tarsi šokis, M. neskuba, juda gracingai kaip tigras, laviruojantis tarp aštrių uolų prieš šuolį. M. išjaučia kiekvieną gilesnį įsiskverbimą į mane. Jo veido neslepia jokia kaukė, aš skaitau aistros poeziją, seku eilutes, tai mimikos raukšlės, įsirėžusios į veidą, kai jis jautė orgazmą.“ (A. Liauškaitė. „Nukarūnuoti karaliai“, II d.)
Kaip matome, herojė pakankamai racionaliai, per saugų atstumą stebi kaifuojantį vyrą ir visai jau nebeaišku, kaip su jos pačios kulminacija. O gal tai šiuolaikinei moteriai nesvarbu, gal daug svarbiau pačiai valdyti situaciją, nei eilinį kartą būti nuviltai. Nes mes, moterys, puikiai jaučiame, kai vyras visa savo esybe trokšta kuo greičiau peršokti preliudą ir, įsiveržęs į vidų, jau po poros minučių šaukti: „Aaaa! Aaaa! Aaaaaaa!“... Paskui apsiversti ant šono ir užknarkti. O mes? Mes dažnai taip ir liekame eilinį kartą nepasiekusios orgazmo, paskui bandome pačios save kažkaip nuraminti, žinoma, ranka, kuo gi daugiau. Išeina toks nevykęs miksas – pusėtinos kokybės orgazmas su gera doze nusivylimo. Tai kam išvis turėti kokių nors iliuzijų? Ar ne geriau veikti sąmoningai, pagal planą, iš anksto apsiskaičiavus naudas?
Beje, vienas vyras man pasakojo, kad, besiskirdamas su žmona, jos paklausė, girdi, o koks aš tau buvau lovoje, ar bent ten su manim patyrei laimės. Ji atsakė: „Žinai, buvai nepaprastai nuobodus ir aš tuos visus penkerius metus su tavimi niekada nepatyriau orgazmo, tiesiog nespėdavau. Nenorėdama tavęs skaudinti, alsuodavau lyg patrakusi, o tau pabaigus, kartu su tavimi šypsodavausi... Vienu žodžiu, melavau išsijuosusi “.
Bet grįžkime prie erotinės literatūros. Rekomenduosiu jums dar kelis autorius, kurių knygas tikrai verta skaityti – abiem. Kodėl abiem? Todėl, kad erotika neįmanoma be dviejų žmonių. O gal abu, beskaitydami, vėl susistyguosite, nuspręsite ką nors išbandyti? Ir nesvarbu, kad, per karantiną besitrindami po namus, įkyrėjote vienas kitam iki gyvo kaulo. Erotiniai skaitiniai gali būti ta jungtis, kuri jus suartins, atnaujins intymumą. Puikus pavyzdys – švedų rašytojo Augusto Strindbergo romanas „Panelė Džiulija“, kuriame meilės džiaugsmais mėgaujasi skirtingo išsilavinimo ir skirtingų visuomenės sluoksnių meilužiai. Aristokratė sangulauja su tarnu.
Panaši situacija ir garsaus anglų rašytojo Deivido Herberto Lorenco romane „Ledi Čaterli meilužis“. Gaivališkas seksas primityvioje medinėje trobelėje, laukinės gamtos apsuptyje. Dar erotiškiau tai, kad moteris aristokratė, o vyras – paprastas eigulys, sugundytas ištekėjusios moters. Romane laužomi visi iki vieno tabu: uždrausta meilė, skirtingi herojų socialiniai sluoksniai, gyvuliško, sotaus sekso grožis. Visais laikais aukštos padėties ir statuso vyrai neturėjo ir neturi jokių problemų užsiimti seksu su prostitutėmis, valytojomis, sekretorėmis. Bet Lorenco romane šį malonumą sau leidžia moteris, sąmoningai ragaujanti uždraustą vaisių ir tame erotikos šaknys. Erotika – tarsi vertinga dovana, kurios net šventieji neatsisakytų. Anot A. Vinokuro, „Erotika nepripažįsta vienpusio pasitenkinimo ir nuasmeninimo kasdienybėje; erotika nepakenčia monotonijos; erotikai svetimi įpročiai. Ir, galiausiai, erotika nepripažįsta savicenzūros bei suvaržymų“.
Nereikia tapatinti erotikos su vartotojišku seksu; tai jau seksualinių santykių kultūros ir savišvietos reikalas. Neretai moterys labiau išprususios jau vien dėl savo psichofizinių savybių. Kad galėtume pajusti pilnavertį intymių santykių malonumą mums reikia dar ir „priešistorės“ – gero santykio su partneriu, jo asistavimo, atitinkamų žodžių ir elgesio. Žinoma, viena yra vienos nakties nuotykis, visai kita – ilgalaikis ryšys, gyvenimas dviese. Bet nepamirškime, kad visuose santykių modeliuose Erotui vietos turi atsirasti. Erotiniai impulsai – neatsiejama kokybiškų santykių dalis. O kuo galima nustebinti savo daugiametį vyrą, kai, rodos, nieko naujo ir nesugalvosi? Štai, mano patarimai vyrui ir žmonai:
• Nusipirkite erotinį romaną ir skaitykite jo ištraukas kartu, atsipalaidavę, prie vyno taurių. Jums patikusius epizodus aptarkite; pasakykite, kas būtent jus jaudina labiausiai. Patikusią erotinę idėją išbandykite.
• Erotika – išmanus procesas. Ji kuria vaizdinius, fantazijas, jausmus, atmosferą. Ir atvirkščiai: keisdami realybę, aplinką, detales, kurdami nuotaiką, galime sužadinti erotinius impulsus.
• Sugalvokite ką nors „savo“, pavyzdžiui, pasisiūlykite nuskusti jūsų vyro skruostus. Jo reakcija, garantuoju, bus stulbinanti. Jeigu sutiks, o tikrai sutiks, pasodinkite ant kėdės, lėtai muilinkite veidą pasilenkusi taip, kad per jūsų prasegtus marškinėlius matytųsi jūsų turtai.
• Rūpinkitės savo sveikata ir gera nuotaika. Erotika nesuderinama su bloga savijauta, neigiamomis emocijomis ir juo labiau su bet kokios rūšies smurtu. Visur ir visada aplink save kurkite pozityvą.
Noriu atkreipti dėmesį, jog erotika glūdi ne konkrečiame fiziniame veiksme, pav., „darbu lovoje“. Ne, ji yra tai, kas mus pakylėja ir perkeičia, kai staiga ir pagaliau vėl pasijunti vyru, pasijunti moterimi. Nes ilgas gyvenimas kartu turi tendenciją paversti vienas kitą vos ne statutiniu darbuoju – „žmona“ ar „vyru“, „tėčiu“ ir „mama“. Todėl neužsižaiskite su infantiliais pokalbiais: „tetuk, paduok man tą ar aną….“, „mamyte, ar išvirei sriubytės?“. Visai praradę savo ribas, atsisakę vyro, moters tapatybių rizikuojame būti vienas kitam neįdomūs. O tada galbūt ieškosime erotikos ne savo namuose, bet darbo vietoje, gatvėje su svetimais ir svetimomis. Sužavėti praeivę ar praeivį nėra sunku, juk nepažįstamiems esame „švieži“. Tikras menas, tačiau, yra gebėjimas dar kartą įsimylėti ir pajusti nežabotą aistrą savo antrai pusei.
Tad, ponios ir ponai, kartu susidarykite erotinių knygų sąrašą. Kartu – lovoje prieš miegą – karts nuo karto skaitykite, nes tai atvers galimai jau primirštą, kasdienybės nuobodulio užgožtą, palaimingo gyvenimo horizontą. Tą, kuriame jau bepranykstančią Fatą Morganą, saldžią erotinę iliuziją, paversite realybe.