Lietuviai jaustųsi blogai, bet švedai taip gyvena jau šimtmetį: alkoholio apribojimai ir didelės kainos

Švedai man yra suformavę įspūdį kaip tauta, kuri tiesiog dievina bendrumo ir priklausymo būriui, bandai, bet kokios formos bendrystei / kolektyvui jausmą. Jie yra absoliutūs antiindividualistai, ir mėgsta, kai jų gyvenimas yra gana aiškiai sureguliuotas, patvirtintas ir užštampuotas taisyklėmis, draudimais ir leidimais. Kai visas pasaulis alpo iš pavydo ir nustebimo, kaip čia taip, kad visas svietas užsidarė, bet ne švedai – tie vieninteliai neįsiveda lockdowno ir neapkaukina visuomenės, štai jums ir paaiškinimas, kodėl.

Dalykas toks, kad švedai šventai, kaip Tėve mūsų, Ave Marija ar dar kokius norite čia šventus tekstus ir citatas panaudoti, visada laikosi jiems tiksliai apibrėžtų duotų nurodymų. Įsivaizduokite vidutiniškai paklusnų vaiką, toks lyg kažkiek padūkęs, bet paklusnus. Dabar įsivaizduokite visišką neklaužadą, einantį sienom ir prieštaraujantį bet kokioms taisyklėms. Ir dabar įsivaizduokite vaiką – nerdą, nevaikišką, ne pagal metus brandų (kas šiaip jau ne visada yra signalas, kad vaikas genijus, galbūt vaikas emociškai ir fiziškai abjuzinamas) – kuris visada, be išimčių, gerte geria kiekvieną jūsų – valdovo, jo gyvenimą dominuojančio visažinio, žodį, iš anksto jau žino, ką norite pasakyti, ir nuolankiai vykdo absoliučiai visus jūsų įpareigojimus ir pastebi kiekvieną jūsų krustelėjimą. Toks vaikas nėra dažnas variantas, ir greičiausiai jis turi kažkokių psichoemocinių problemų arba patiria smurtą, nes visi normaliai auginami vaikai nori bent šiek tiek, bent minimaliai paprotestuoti.

Tai švedai man yra kaip tas pastarojo nemaištaujančio vaiko variantas.