Lietuvio įspūdžiai, padedant ukrainiečiams: šeima nusiramino tik išvydusi Nemuną, šalia kurio gyvens

Pastatų ten visas kompleksas, tad skambtelėjęs įspėju, kad laukiu kieme, ir jau netrukus iš dviaukščio atskuba dailiai nuaugusi mergina, amžiumi aiškiai netinkanti daugiavaikės mamos statusui. Sutariame, kad tuoj privažiuosiu prie pastato, nes patikina, jog daiktų bus daug. Išties, būriu jie ima gabenti keletą didelių lagaminų, daugybę produktų ir kitų gėrybių pilnų maišelių, atkeliauja ir du vaikiški vežimėliai. „Busiukas“ talpus, bet, net ir sulankstęs galinę sėdynę, vos vos sutalpinu visą šį bagažo kalnelį. Kompanija gausi: be merginos, dar du paaugliai, daili ketverių metų mergaitė angelišku Angelinos vardu, susirūpinusi mama ir vienmetis mažylis, kuris kaipmat paleidžia dūdas, man ėmus uždarinėti keleivių salono duris.

Tik vėliau, jau pavežęs kitus mažylius, supratau, kodėl jie pravirksta, uždarant automobilio duris: regis, jie prisimena akimirką, kuomet teko palikti gimtuosius namus ir vykti nežinion, kažkam irgi taip uždarant juos vežusio transporto duris...

Berniukas nurimsta, tik gavęs mamos pieno, o aš „minu“ į Minties gatvę, kur manoji kompanija turi kažin kokių reikalų, nors galinis kelionės taškas visai kitoje vietoje – už poros šimtų kilometrų nuo Vilniaus. Klausiu: „Kokių reikalų ten turite, gal aš galiu patarti?“