Gal galite papasakoti apie savo vaikystę? Ar noriai ją prisimeni? Galbūt turėjai kokių nors įsimintinų įvykių iš savo vaikystės, kurie atrodydavo šiek keisti, nepriimtini/nesuprasti kitų?
DIANA: Mano vaikystė šiek tiek kitokia nei daugelio vaikų, nes vaikų darželyje ir pirmose klasėse turėjau vieną geriausią draugą berniuką su kuriuo dažniausiai ir žaisdavau. Anksti susidomėjau knygomis, konstravimo žaidimais. Mano šeima man dovanodavo tokius žaislus kokių norėjau, tai turėjau įvairių karinių figūrėlių, šautuvų, Lego, džiaugiuosi, kad nevertė domėtis stereotipiniais mergaitiškais dalykais. Man labiau patikdavo būti vienai arba su draugu ir nenorėdavau žaisti būreliais.
KARINA: Gimiau kaime ir galiu teigti, kad mano vaikystė buvo sunki dėl nepritekliaus, tačiau visada buvau apsupta draugų, juoko, linksmybių, klajonių.
Mane šiek tiek stebina, kad ši mergina pamini tą, jog nekentė žaisti lėlėmis, nesirengė suknelėmis bei nesipuošė ir nesidažė ir su seneliu remontuodavo buitinę techniką – dviračius, telefonus, kompiuterius. Taip pat ji pamini ryšį ir su berniukais.
Berniukai man patiko: visada rasdavau ir teberandu bendrą kalbą su jais, tačiau man buvo daug smagiau leisti laiką su kiemo draugėmis, lakstyti laukais ir nesivelti į meilės dramas.
Būdama maždaug 14 metų savo geriausiai draugei jaučiau kažką daugiau nei tiesiog draugiškus jausmus. Tuo metu tikrai to nesupratau. Pavydėdavau, kai ji leisdavo laiką su kitais vaikiniais, o ką jau kalbėti, kai matydavau, jog ją apkabina ar bučiuoja. Tuo metu aš to nesuvokiau ir visiškai nesupratau, kas tai per jausmai, emocijos. Tik būdama devyniolikos-dvidešimties metų supratau, kad esu homoseksuali. Keista, tačiau ankščiau nebuvau girdėjusi apie LGBT ir kartais pati šlykštėdavausi tokiomis poromis. Tokiam požiūriui įtakos darė aplinka – tuometiniams mano draugams buvo neįdomu diskutuoti apie gilesnes temas, kalbėti apie tai, kas yra jautru ir nepatogu. Kai esi tokioje aplinkoje (ir nieko nežinai apie LGBT bendruomenę) tu savaime įkrenti į tą minią kuri teisia, smerkia, grasina, keikia, žemina ar kitaip menkina netradicinės orientacijos žmones.
Kuris įvykis atskleidė bei įrodė, kad jūs esate homoseksuali?
DIANA: Viskas prasidėjo devyniolikos metų. Tuo metu gyvenau Jungtinėje Karalystėje ir nuomojausi būstą kartu su viena mergina. Mes užmezgėme artimą ryšį, turėjome daug bendrų temų. Kažkur po metų supratau, kad ją myliu ir tai buvo pirmoji meilė. Tada ir supratau, kad esu lesbietė, o tai ir paaiškino daugelį dalykų mano gyvenime (pvz., nenorą ir sunkumus atitikti lyčių stereotipus, abejingumą vaikinams).
KARINA: Savo orientaciją išsiaiškinau tada, kai pradėjau eiti į pasimatymus su merginomis. Pirmus kartus nesuprasdavau savo stiprių emocijų flirtuojant su panelėmis ir tada, maždaug 19 metų, pradėjau draugauti su mergina, kurių metu ir pajaučiau didelę laisvę savyje, jausmus, kurių vaikinams prieš tai niekada nebuvau jautusi. Ir man tai buvo ženklas, kad esu lesbietė.
Kaip jūs jautėtės tai sužinojusios? Ar jautėtės kitokiomis, nesuprastomis?
DIANA: Ilgą laiką jutau gėdą todėl, kad mane patraukė mergina. Žinojau, kad pas mus Lietuvoje yra neįprasta/nepriimtina būti homoseksualiu, bet vis dėlto savo draugei parodžiau, kaip jaučiuosi. Galiu teigti, jog padėjo tai, kad gyvenome Junginėje Karalystėje, kur LGBT yra įprastas ir į akis nekretantis dalykas.
KARINA: Taip, jaučiausi labai kitokia, galvojau, kad man tiesiog „užėjo“ kažkas. Ir visa tai tikrai praeis. Tada bandžiau priversti save eiti į pasimatymus su vaikinais. Tokiu būdų bandžiau save įtikinti, kad man tikrai nepatinka merginos ir kad viskas praeis. Bandžiau daug, daug, daug kartų. Vis bandydavau save apgauti, meluoti, įtikinti, kad nesu lesbietė ir kad man tikrai nepatinka merginos. Kova buvo beprasmė, kadangi tokių dalykų nepakeisi savyje. Meilė yra meilė ir nereikia bėgti nuo to, kas yra viduje. Nereikia bėgti nuo savęs, nes iš patirties žinau, jog niekur tai nenuves. Noriu įkvėpti tuos, kurie neturi kam išsipasakoti, pasakyti, kokie jausmai kirba viduje, nes žino, kad aplinka pasmerks.
Kaip jus priėmė draugai, šeima, kai sužinojo, kad jūs priklausote LGBT bendruomenei?
DIANA: Mano gyvenime buvo neramus metas, tad teko grįžti į Lietuvą. Čia, savoje šalyje, draugai mano orientaciją priėmė ramiai, o vėliau susiradau ir kitų draugų iš LGBT bendruomenės. Man tuo metu buvo svarbu būti su „savais“. Šeima iš pradžių neigė mano homoseksualumą, tikėjosi, kad susirasiu vyrą, bet po kurio laiko nustojo kalbėti apie romantinius dalykus ir mano santykiais nebesidomi.
KARINA: Jau būdama studentė savo mintis kaip jaučiuosi išreiškiau kambariokėms. Ir dėkoju joms, kad tai buvo pačios pirmos mano draugės, kurios palaikė mane. Vengimas šios temos taip pat niekur nenuveda. Juk neišspręsto problemos niekur nedingsta, tiesa?
Dabar gyvendama Vilniuje turiu šauniausius draugaus, kurie taip pat yra LGBT bendruomenės dalimi. Jų palaikymas man yra didžiulė dovana. Taip pat norėčiau paminėti, kad ir pats Vilnius kaip miestas yra atviras visiems.
Su mama situacija buvo kitokia. Labai bijojau jai prisipažinti, nes galvojau, kad ji nustos su manimi bendrauti, galbūt išsižadės, tačiau ji man pasakė: „Niekada gyvenime neišsižadėsiu savo vaiko, kad ir koks jis bebūtų. Ir nesvarbu ką kalbės kiti. Turiu vienintelį vaiką ir nutrauksiu ryšius, jog jis pagal visuomenę yra kitoks? Niekada gyvenime to nebus. Aš tave myliu“. Man buvo šokas, aš verkiau, rėkiau ir negalėjau patikėti, jog svarbiausias žmogus šioje žemėje mane myli taip stipriai. Ir užtenka tik vieno žmogaus, kad įgautum drąsos ir pasitikėjimo gyventi taip kaip visada norėjai.
Kaip tvarkotės su vis dar gajais stereotipais, kad homoseksualumas yra liga, sutrikimas?
DIANA: Aš šešis metus studijavau VDA ir ten nesusidūriau su požiūriu, kad homoseksualumas yra sutrikimas. Galiu teigti, kad ten tikrai tolerantiška, plačių pažiūrų aplinka. Man labiau tenka bendrauti su merginomis, kurios nelaiko homoseksualumo liga.
Didžiausių bėdų matau straipsnių, forumų komentaruose, tačiau juk jei nepatinka galima tiesiog jų neskaityti ir išjungti. Aš ganėtinai kritiškai vertinu psichiatriją ir puikiai žinau, kad psichiatrinės diagnozės neturi jokio validumo ir empirinių įrodymų, todėl teiginiai apie tapatumo ir psichikos ligos ryšį manęs nejaudina.
KARINA: Homoseksualumas yra liga ir sutrikmas? Norėčiau pamatyti faktus. O jų nebėra, kadangi oficialiai 1973 metais Amerikos psichiatrų asociacija išbraukė homoseksualumą iš ligų sąrašo. O jeigu būna taip, jog išgirstu replikas ar kai diskutuoju su žmonėmis, kurie yra prieš LGBT bendruomenę, tai kiek įmanoma ramiau bandau suprasti jų poziciją, bet tuo pačiu prašau, kad suprastų ir manąją. Pykčiu ir ginčais neįmanoma nieko išspręsti. O jei oponentas tik pyktį ir teturi, tuomet, manau, jis pats savyje daug skausmo, problemų, baimių turi. Ir mes visi tai labai gerai mokame paslėpti.
Kaip manote, kokių priemonių vertėtų imtis, kad visuomenė taptų atviresne, tolerantiškesne ir suprastų tą, kad patyčios labai žeidžia žmogų ir visai nesvarbu, ar jis homoseksualus ar heteroseksualus?
DIANA: Manyčiau, kad jau nuo pat mažumės reiktų šviesti žmones apie LGBT, parodyti, kad meilė nebūtinai būna tarp vyro ir moters bei kad santykiai gali būti įvairūs. Daugiau apie tai kalbėti spaudoje ir televizijoje bei mažinti lyčių stereotipus. Reikėtų, kad sumažėtų patriarchališkumo ir paternalizmo, kai galios pozicijose yra heteroseksualūs vyrai, kurie negali reprezentuoti pažeidžiamų socialinių grupių, nes jų problemos jiems neaktualios ir nesuvokiamos. Tai reiškia, kad valstybiniu lygmeniu turėtų būti mažumų reprezentacija bei atstovai, kovojantys už socialinius pokyčius. Taip pat reikėtų sumažinti tą dichotomiją „krikščioniška kultūra versus LGBT“. Tarsi jei esi religingas, negali pritarti LGBT gyvenimo būdui. Tapatumas, orientacija nėra vienas iš kertinių dalykų būti išstumtam iš religinės kultūros. Ir be to, vienas iš dešimties Dievo įsakymų yra mylėti savo artimą, todėl nelogiška, kad krikščionys diskriminuoja LGBT.
KARINA: Kalbėti ir tik kalbėti. Dalintis patirtimis, nebijoti diskutuoti. Žinoma, labai norėtųsi, kad LGBT bendruomenės žmonėms būtų užtikrinamos socialinės garantijos ir įteisinama santuoka. Taip pat, jog Lietuvos Policija gintų juos bei suteiktų pilnavertę pagalbą.
Ar jums buvo kilusių suicidinių minčių ir kaip su tuo kovojote? Ir ką vertėtų daryti, kad situacija keistųsi?
DIANA: Man nebuvo kilę savižudiškų minčių dėl to, kad esu lesbietė, buvo kilę dėl kitų dalykų, kurie susiję su psichologinėmis problemomis (irgi ne dėl priklausymo LGBT). Manau, kad didžiuosiuose miestuose dirba daug gerų psichologų, kurie gali padėti, bet problema ta, kad ilgalaikė psichoterapija prieinama tik privačiai.
KARINA: Ne, man būtent dėl mano orientacijos tokių minčių niekada nekilo. Man tiesiog yra baimės jausmas, kad kažkam nepatiks mano pažiūros ir būsiu užpulta tiesiog gatvėje. Bet mano patarimas tiems, kuriems kyla tokios mintys – kreipkitės pagalbos į specialistus. Nebijokit, aš pati lankau psichoterapiją beveik metus. Tai nebus lengvas kelias, reikės daug dirbti su savimi, daug laiko investuoti. Ir psichologas/psichoterapeutas tikrai neprivers jūsų dirbti su juo. Turite patys pasiryžti kovoti ir pasirūpinti savimi, ir savo psichologine būkle.
Pabaigai norėčiau paklausti, ką jūs keistumėte/koreguotumėte švietimo sistemoje , kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo amžiaus, lyties, orientacijos būtų suprastas, priimtas bei neteisiamas kitų?
DIANA: Norėčiau, kad mokykloje būtų mokoma apie moterų ir LGBT istoriją, o pamokų metu būtų išryškinamos asmenybės prisidėjusios prie žmogaus teisių gerinimo. Taip pat norėčiau, kad aiškiai bei viešai būtų išreikšti poziciją, kad būti LGBT yra normalu.
KARINA: Manau visuomenės stereotipai yra per daug kategoriški, persunkti kažkokių nerealių ir išgalvotų dalykų. Visiems reikėtų paprasčiau pažiūrėti į šią situaciją. Jeigu žmogus nesupranta – jis gilinasi ir ieško informacijos. Tai kodėl tie pykstantys žmonės negali bent kelias minutes skirti ir išgirsti kito nuomonę arba elementariai pasidomėti LGBT bendruomene. Į švietimo sistemą įtraukčiau daugiau informacijos apie LGBT žmones ir jų patirtis.
Norėčiau, kad joje nebūtų seksualiai eskaluojama, kad vyras mylisi su vyru, todėl negali turėti vaikų. O jie neturi vaikų – nėra šeimos. Po tokių dviprasmiškų pavyzdžių žmonės ir susitelkia į seksualią pusę. Taip pat reikia kalbėti ir apie tai jog nėra žodžio „kitoks“ ar „nenormalus“. Visi esame šios planetos gyventojai. Palaikykim vieni kitus, mylėkim, apkabinkim, nenusisukim nuo draugų ar artimųjų, kurie dar tik pradeda kelią arba jau yra LGBT bendruomenėje. Padėkim jiems kovoti dėl lygių teisių, sveikatos gydymo užtikrinimo, lyties keitimo ar santuokų. Orientuojamės tik į save, bet gal jau laikas būtų pagalvoti apie kitą? To labai linkiu visiems.
| Pagalbos telefonai: | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Skambučius į visas linijas apmoka SADM iš Valstybės biudžeto lėšų. | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Emocinė parama internetu | ||||||||||||||||||||||||
| ||||||||||||||||||||||||
| Krizių įveikimo centre (Antakalnio g. 97, Vilnius, www.krizesiveikimas.lt) budi psichikos sveikatos specialistai, su kuriais galite pasikonsultuoti atėję arba per Messenger ar Skype be išankstinės registracijos ir nemokamai. Į budinčius psichologus bus galima kreiptis darbo dienomis 16-20 val., šeštadieniais 12-16 val. Visa papildoma informacija – puslapyje www.krizesiveikimas.lt. Pagalba nusižudžiusių artimiesiems: savitarpio pagalbos grupė, dažniausiai užduodami klausimai, literatūra ir kita naudinga informacija puslapyje artimiems.lt Vaikų ir paauglių krizių intervencijjos skyrius. Veikia visą parą. (+370-5) 275 75 64. |