Pastaruoju metu mokslininkų dėmesys, susidomėjimas šia tema auga. Vieni tyrinėja keiksmažodžių vartoseną, kiti – apraiškas filmuose, vertimus. Filmai yra kasdienio gyvenimo atspindys, puikus šaltinis tyrinėti keiksmažodžius, jų vartoseną, variacijas vertime. Vienas įdomesnių režisierių – Stanley Kubrickas (1928–1999), jis savo filme „Metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket) panaudojo gausybę necenzūrinių žodžių.
Keiksmažodžių funkcijos ir priežastys
Mokslininkai išskiria šias pagrindines keiksmažodžių funkcijas:
1. Skausmo malšinimas. „Duok į snukį arba nusispjauk“ – tai yra dažna reakcija į nemalonią situaciją, kurioje neretai pavartojami keiksmažodžiai. Štai mokslininkas Richardas Stephensas išsiaiškino, kad keikūnai žmonės sugeba laikyti rankas lediniame vandenyje dvigubai ilgiau nei tie, kurie neišleidžia nė garso. Tačiau tai buvo taikoma tik žmonėms, kurie susikeikia vos kelis kartus per dieną, o ne mezga keiksmų grandines kalbėdami. Labai tikėtina, kad išsakyta emocija veikia lyg skausmą malšinantys vaistai.
2. Galia ir valdymas. Keikimasis pasireiškia kalboje ir kaip asmens galios demonstravimo išraiška.
Susikeikę parodome ir sau, ir aplinkiniams, kad nesame pasyvios aukos, o gebame reaguoti ir kovoti. Tai gali padidinti mūsų pasitikėjimą savimi ir savęs vertinimą, taip pat suteikti impulsą imtis tolesnių veiksmų. Kaip Markas Tvenas pasakė: „Jei supykai, suskaičiuok iki keturių; jei labai pyksti – išsikeik.“
3. Nesmurtinis kerštas. Keiksmažodžiai suteikia mums galimybę pagėdinti blogus žmones ar situacijas nesiimant smurto. Užuot įsmeigę ką nors į veidą ar dar blogiau, nukreipiame pyktį pasiuntę oponentą ten, kur saulės nėra. Tiesa, iškeikimas taip pat gali turėti skaudžių padarinių, tačiau geriau keli aštrūs žodžiai nei peilis į širdį. Keiksmažodis, beje, gali tarnauti kaip įspėjamasis signalas arba kaip laipsnio ir autoriteto žymeklis, panašus į gyvulio riksmą, urzgimą, įspėjantis, kad reikia saugotis.
4. Humoras. Keikimasis draugų rate gali būti gana linksmas. Tokiomis aplinkybėmis tai reiškia, kad atleidžiama nuo įprastų socialinių suvaržymų.
5. Kolegų ir socialiniai ryšiai. Nešvanki kalba gali parodyti, kad priklausome tam tikrai socialinei grupei.
6. Saviraiškos galimybė. Keiksmažodis gali būti būdas parodyti, kad mes tikrai ką nors turime omenyje arba kad mums tas dalykas tikrai svarbus. Štai kodėl tai yra bet kokio sporto dalis. Keiksmažodžiai papildo kalbą, padeda išreikšti emocijas. Kalba gali sklisti ramiai, monotoniškai, bet gali būti gyvybingesnė ir įdomi, „ištaškyti“ lyg vandens srovė.
7. Psichologinė ir fizinė sveikata. Keikiasi tie, kurie pajunta suaktyvėjusią kraujotaką, padidėjusį endorfinų kiekį ir bendrą ramybės, kontrolės ir geros savijautos jausmą. Svarbiausia keikiantis neperlenkti lazdos, netapti baisiai vulgariu. Žmonės yra skirtingi. Vieni neapsieina be keiksmų nė kelias minutes, kiti kovoja, kad jų nė pėdsako neliktų. Tačiau keiksmažodžiai yra tam tikra žmogaus raiškos forma ir ne toks jau paprastas dalykas. Dalis šios leksikos atėjusi iš labai senų laikų, susijusi su ikikrikščioniškais tikėjimais, magijos veiksmais ir gali būti priskiriama tautos kultūriniam paveldui, kita dalis – šiurkštaus, netašyto, nepagarbaus bendravimo raiška, kartais tokiais žodžiais užpildomos pauzės, kol negudrus kalbėtojas savo menkame žodyne ieško tinkamo žodžio. Keiksmažodžiai patenka į rašytinę kalbą, girdimi nuo scenos, kino filmuose, vaizdo kūriniuose. Jie vis dažniau tampa kalbininkų, psichologų, religijotyros specialistų, edukologų tyrinėjimo objektu.
Žargonas
Tekstų rengėjai bando perteikti įvairių socialinių grupių leksiką, žargonų kalbą, o tokia kalba neapsieina be keiksmažodžių. Necenzūriniai pasakymai vartojami ne tiesiogine žodžių prasme, bet perkeltine, kurios nežinodamas kitakalbis tos kalbos aplinkoje gali patekti į keblią situaciją. Keiksmažodžiai išreiškia cinizmą, nepagarbą visuomenei, tačiau yra ir labai vaizdingų pasakymų, pagyvinančių kalbą. Jie atsirado įvairiu metu. Vieni buvo reakcija į skriaudą, nesėkmę, nevalingi šūksniai iš baimės, skausmo, kiti ištariami, norint paveikti blogai besielgiantį bendruomenės narį. Kartais taip demonstruojamas vyriškumas, solidarumas su kokia nors socialine grupe. Todėl vieni vartojami nedideliame sociume, kitiems būdinga atvira literatūrinė ir rašto kalba.
Globalizacijos laikmečiu, mokantis kalbų, reikia žinoti, kokiais žodžiais gali būti parodomas nedraugiškumas, neigiamas požiūris. Keiksmai – tikras galvos skausmas vertėjams: juos išvertus pažodžiui dažniausiai negalima perteikti prasmės, nes kartais tokie žodžiai vartojami ne pagal prasmę, o kaip jaustukai, juos lydi sušvelnintos frazės – eufemizmai, padedantys išvengti nešvankių žodžių. Taigi tą pakeistą pasakymą vienaip supras tas, kuris girdi keiksmą gimtąja kalba, ir tas, kuris mokosi kalbos. Vertėjas, nenorėdamas platinti itin bjaurių pasakymų, juos keičia neutralesniais. Bet čia atsiranda problema, ar nenukenčia originalo spalvingumas. Tokių svarstymų būta, redaguojant Kristijono Donelaičio „Metus“.
S. Kubriko filme „Metalinis apvalkalas“ gausu keiksmažodžių, kuriuos, tikėtina, gal sudėtinga buvo išversti juostos vertėjams. Čia keiksmažodžiai atskleidžia sudėtingą laikmetį, į nepalankią psichologinę situaciją įmestų veikėjų emocines būsenas. Filmas „Metalinis apvalkalas“ (Full Metal Jacket) vaizduoja liūdną Vietnamo karo istoriją, žiaurų kariuomenės mokymą. Šis filmas buvo nominuotas vienuolikai apdovanojimų visame pasaulyje nuo 1987 iki 1989 m., įskaitant akademijos apdovanojimą už geriausią adaptuotą scenarijų, geriausią garsą ir geriausius specialiuosius efektus bei „Auksinį gaublį“.
Karas, sunki situacija, vaizduojamas žmogaus likimas, balansuojantis ties sugyvulėjimo riba. Čia atskleidžiamos pagrindinės moralinės vertybės arba jų nebuvimas. Taigi galime pastebėti ne tik emocinius keiksmažodžių vartojimo aspektus. Gausu ir šventų frazių: „Holy Jeasus! What the fuck is that?“; „Holly dog shit“; „the Virgin Mary herself would be proud to go in there and take a dump!“ Šūdo frazių: „bullshit“, „You Goddamn communist shit“ , pease of „shit’’, „holly dogs shit’’, „are you animals doing in my head’’; „grabasstic pieces of amphibian shit!‘‘ „I will unscrew your head and shit down your neck!‘‘; „I will take a giant shit on you!“, „I'm in a world of shit.“
Vulgarūs pasakymai
Kino filmo vertime gana tiksliai perteikiami vulgarūs pasakymai: „ar tu bandai šikt ant manęs?“; „šventas šuns šūde“; „ar čiulpi pimpalus?“; „pimpačiulpys“ (Peter puffer); „išbarškinsiu tavo kaukolę“(I will gouge out your eyeballs and skull-fuck); „mėlynkiaušis utėlius“ (Got the blueballs, crabs and the seven year itch); „vienintelė putė, kurią gausit“ (The only pussy you people are going to get), „tavo subinė atrodo kaip 150 svarų kramtomosios gumos“ (Your ass looks like 150 pounds of chewed bublegum), „glitus vėplio šūde“ (Slimy fucking walrus-looking peace of shit); „sukruštai geras“; „močkrušys“ ir kiti. Keiksmažodžiai vartojami, kai žmogaus profesinė veikla pavojinga, grėsminga, kai jį reikia priversti įveikti baimę, vykdyti komanduojančiojo įsakymus, nemąstant, nesirenkant ir greitai. Karinėse struktūrose kartais taikoma tokia mokymo taktika: niekinanti kalba, asmenybės žeminimas, menkinimas, patyčios, siekiant, kad jis sutelktų visas valios jėgas sunkiai ar pavojingai užduočiai įvykdyti.
Naujokų kareivių ir jų instruktoriaus bendravimą, papildytą nederamais, skaudinančiais, orumą žeminančiais žodžiais, matome filme „Metalinis apvalkalas“. Sakoma, kad jūreivių nederamos leksikos žodynas pats gausiausias. Elgesį lemia veiklos pobūdis – tai reakcija į grėsmes, nepalankias sąlygas, baimę. Keiksmai sustiprina pojūtį, kad grėsmingoje situacijoje esantis jūreivis neketina būti pasyvi auka.
Galima susikeikti ir nevalingai
Keiksmažodžių funkcijos gana įvairios: stiprių jausmų, sukrėtimų pasekmė, jie gali būti nevalingi sušukimai, barnių leksika, blogi palinkėjimai, psichologinės agresijos forma, paauglio protestas, kai jo per ilgai stengiamasi nepaleisti iš vaikystės pasaulio, bendraujant neatsižvelgiama į amžiaus tarpsnio ypatumus, tokiais žodžiais stengiamasi nustebinti, šokiruoti ir taip priversti įvykdyti įsakymą, paklusti valiai. Tokia leksika veši ten, kur trūksta patrauklių tinkamo bendravimo pavyzdžių. S. Kubriko filmas „Metalinis apvalkalas“ taip pat buvo gan populiarus. Jis išverstas į lietuvių, rusų, prancūzų, kinų, vokiečių kalbas. Keiksmažodžiai vartojami buityje, skverbiasi į žodžio menus.
Tai nėra tokia kalba, kuri labai padėtų gražiai sutarti su kitais žmonėmis, nusipelnyti pagarbos, draugiškumo. Jie greitai įstringa į atmintį ir išsiveržia netinkamu metu, kartais draugijoje, kuri tokių dalykų netoleruoja. Atrodytų, kad tai yra nemandagaus bendravimo būdas. Tačiau kartais jų neišvengia ir labai gero elgesio žmonės. Tai – protesto, pykčio, nepasitenkinimo, nepagarbos, o kartais – subtilaus humoro jausmo išraiška. Keiksmažodžius greitai perpranta, įsimena užsieniečiai, pasigauna vaikai.
Keiksmažodžiai Lietuvoje
Kuriant Lietuvos teigiamą įvaizdį, nurodoma, kad lietuvių kalboje nėra daug keiksmažodžių, tarp jų daugiausia minimi gamtos objektai, ir tai, manoma, kad būtų parodytas prigimtinis tautos polinkis į dvasios tyrumą. Tautosakos rinkėjai, besidomintieji įvairių žmonių bendrijų būdinga leksikas ne visada sutinka su šiuo požiūriu... Konkretūs keiksmažodžiai atsirado tam tikroje epochoje, keliaudami laiku nors ir įgauna naujų prasmių, tačiau atspindi atsiradimo laikotarpio pasaulėžiūrą, neigiamus moralinius vertinimus, neapykantos, pykčio, paniekos išraišką.
Keiksmai nurodo nuostatas silpno, pasenusio žmogaus atžvilgiu, neigiamą požiūrį į papročiais ir tradicijomis nepripažintą, slaptą seksualinę partnerystę ir tokioje partnerystėje gimusius vaikus. Keiksmažodžiais išsakomas neigiamas požiūris į kraujomaišą.
Pagal kilmę
Pagal kilmę keiksmažodžiai būna pikto linkėjimo, prakeiksmo formulės. Tai labai seni keiksmai, juose minimos teisingumą vykdančios galingos dievybės, tokios kaip Perkūnas, gyvenimą ir mirtį lemianti dievybė Giltinė, Velnias, galintis nugabenti į požemio karalystę, gamtos gyviai: kad tave Perkūnas nutrenktų, kad tave Žemė prarytų, kad Giltinė griebtų. Tokius prakeiksmus, manyta, sunku atšaukti, o kreipdamasis į galingas, neprognozuojamas galias niekada nežinai, kaip jos veiks. Todėl minėti Perkūną, Velnią ,Giltinę, vilką, žaltį, gyvatę ar rupūžę, buvo manoma, gali būti pavojinga. Prisiminkime priežodį „vilką mini – vilkas čia.“ Labai senuose tikėjimuose tikėta žodžio magiška galia, žodis, manyta, gali prišaukti įvardijamą objektą arba jį įžeisti. Todėl pasakymą maskuodavo kitu ar kitais panašaus skambesio žodžiais, nurodančiais kalbamojo objekto savybes, turinčiais komplimento prasmę. Žodis Velnias keiksme gali būti praleistas: „Kad tave šimtas.“ Įdomu, kad gyvatė, kažkada buvęs angies eufemizmas, tapo gyvūno pavadinimu ir, norėdami to žodžio išvengti, žmonės jį keitė kitais žodžiais – nuo „piktoji“ iki „kregždelė“ ar „žvaigždelė“.
Gyvūnų savybės – mūsų atspindys
Kita keiksmažodžių grupė – nemalonių akiai gyvūnų paminėjimas. Tautosakoje gyvūnams priskiriamos tam tikros savybės: klasta (lapė), žiaurumas, godumas (vilkas), nevalyvumas, begėdiškumas (kiaulė), kvailumas (asilas). Barantis žmogus lyginamas su gyvūnu. Ach tu, lape, – sakoma gudriam klastingam žmogui. Na ir kiaulė tu – atsakoma. Taip pat, išsekus ginčo argumentams, keikdamiesi žmonės lygina savo priešininką su atgrasiais gyvūnais – utėle, blusa, rupūže. Keiksmažodžiai, kuriuose minimi gyvūnai, vaizduoja savitas su humoro jausmu sukurtas scenas: „kad tau kelnėse ežys išdygtų!“, „lįsk tu vabalo blauzdon“; „ot tu šuns pasturgali“; „birbink genį“; „pakasyk sliekui pažastį“; „bučiuok kumelei devinkę“; „elniaragį tau į subinę“; „kad tave zuikiai išpistų“. Maži vaikai, kai paprašai papasakoti apie įspūdį padariusį įvykį, prisiminę, sakykim, pramogą, pajunta jausmų antplūdį, rodos, tuoj sulauksime žodžių srauto, bet, deja, išgirstame tik porą žodžių, kaip antai: jis... jis... labai bėgo. Jei kalba nelavinama, neskatinamas skaitymas, mažai bendraujama su vaiku, žodynas mažai papildomas ir tie žodžiai būna keiksmai.
B... dėjau, pons vedėjau
Neigiamas emocijas nepatikusio žmogaus atžvilgiu tyliai, kad neprisišauktų nemalonumų, kartoja įstaigose, reikalus tvarkydamas, užvaikytas ar poreforminių vadybininkų stebinamas asmuo, nevengdamas stipresnių žodžių, net jei jie – sulietuvinti skoliniai. „Bybį dėjau, pons vedėjau“, – nusprendęs tyliai nors mintyse pabūti neklusnus galvoja kokio nors prekybos centro sandėlio darbininkas, dirbantis už save ir tą, kuris neseniai pabėgo nuo perteklinių instruktažų ir dėl neaugančios algos.
„Na ir prakeikta pinda, velniop“, – išeidamas iš personalo vadybos skyriaus, kur jam ne pirmą kartą buvo pasiūlyta laikina darbo sutartis, nekrutindamas lūpų mintyse taria bedarbis. Savo ruožtu nežinančius, ko siekia iš gyvenimo, žmones Žemaitijoje dažnai pavadiname „myžalo puta“. Paaugliai, demonstruodami drąsą ir nepaklusnumą suaugusiems, vartoja daug nepadorios leksikos, nesigilindami į prasmę. Keiksmažodžiai juos domina tik todėl, kad jie laikomi tabu, kurį šaunu ignoruoti. Turime lietuviškų sąvokų ir organams, ir nepadoriems veiksmams nusakyti: „uostyk Vincą“; „birbink genį“; „kad tau birka karotų 10 metų kaip šlapia virvė“.
Amoralus dalykas
Keiksmai – amoralus dalykas. Tačiau jais bendruomenės kovojo su moralės normų nepaisymu, netinkamu gyvenimo būdu: „Ach tu, vadala, kada imsies proto“, „gerai, kad tavoji moteris su kiaušiais, keturis namų kampus viena laiko“, – protina dėdė sūnėną. Taigi keiksmažodžiu įmanoma ir papeikti, ir pagirti. Kaimynų Jonukas rengiasi margai lyg koks vištgaidis – santūrų vyriškos aprangos stilių, jos nuomone, pažeidusį vaikiną apšneka kaimo moteriškė; „močkrušiu“ pavadinti žmogų – tai grubus įžeidimas. Seksualiai nesaikingas asmuo kartais pavadinamas „krušliu“. Epitetų randama amoraliai moteriai ir bendruomenei niekuo nenusikaltusiam jos vaikui: „kalė“, „padraika“, „kekšė“, „benkartas“, „kalės vaikas“. Tiesa, visuomenė darosi labiau tolerantiška įvairiam gyvenimo būdui.
Nebūtina švilpuko ieškoti
Keiksmažodžiai kuriami, pasidairant į tvartų ir vietų, kur karalius vaikšto pėsčias, aplinką. Jei kas nors pasiunčia eiti švilpti, nereikia ieškoti švilpuko, nes kalbama apie fiziologinį procesą, kurį lydi į švilpimą panašus garsas. Pasakymas reiškia – eik sau, eik šalin, netrukdyk. Žodis „mėšlas“ dažnai pasitaiko ne lietuviškų filmų įgarsinimo lietuvių kalba tekstuose, bet originaliame tekste nusivylimas, apmaudas dažniausiai išreiškiamas sodresniu žodžiu. Nepagarbą rodo tokie posakiai: „šikau ant tavo tėvo kapo; „kad tave šikantį sutrauktų; „apsišik nugarą“; „apsišik galvą“; „apsišik stačias“; „apsišik aukštielninkas“; „myžk prieš vėją, gurkšnį gausi“; „kad tau bybys ant pado užaugtų ir, norėdamas myžti, turėtum batus nusiauti“. „Tikra subinė“, – sakoma apie žioplą, neatidų žmogų. Žemaitijoje pasakoma „soben, soben še tabuoka“, „sobėnalė“ apie negabų, ilgai nesuvokiantį aiškinimo asmenį. Apie prastą galvą sakoma, kad ji skirta tik tam, kad į subinę lapų nepribirtų. Žodis „mižnius“ gali reikšti žmogų, kuris dažnai naudojasi tualetu, bet gali reikšti neramų ar lengvai prajuokinamą žmogų.
Nevalinga reakcija
Keiksmažodis gali išsprūsti nevalingai, kaip reakcija į nesėkmę, skausmą ar išgąstį. Keikdamasis žmogus neutralizuoja stresą, išreiškia neapykantą, džiaugsmą, nusivylimą. Neretai tam pačiam žodžiui skirtingą reikšmę suteikia intonacija. „Šiknius“ gali reikšti blogą žmogų ir mažylį, kuriuo džiaugiasi kiti šeimos nariai. Dažnai supykusiam žmogui keiksmai yra tarsi pykčio iškrova, kuri sulaiko nuo fizinio smurto. Potraukis vartoti keiksmažodžius gali rodyti žmogaus žemą intelektą, psichologines problemas. Toks žmogus turi bendravimo problemų, jaučiasi ignoruojamas, vienišas. Visi šitie nemalonūs jausmai virsta neapykanta pasauliui, noru šokiruoti visus, kas tik girdi, mato žinutes telefone ar kompiuteryje. Bloga savijauta, nemaloni būsena skatina vartoti tabu žodžius. Aišku, toks elgesys situacijos nepagerina.
Pažinimo šaltinis
Keiksmažodžių funkcijos gana įvairios: stiprių jausmų, sukrėtimų pasekmė, jie gali būti nevalingi sušukimai, barnių leksika, blogi palinkėjimai, psichologinės agresijos forma, paauglio protestas, kai jo per ilgai stengiamasi nepaleisti iš vaikystės pasaulio, bendraujant neatsižvelgiama į amžiaus tarpsnio ypatumus, tokiais žodžiais stengiamasi nustebinti, šokiruoti ir taip priversti įvykdyti įsakymą, paklusti valiai. Tokia leksika veši ten, kur trūksta patrauklių tinkamo bendravimo pavyzdžių. Brandžiai asmenybei, turinčiai tvirtas vertybines nuostatas, tai gali būti žmogaus pasaulėjautos kitimo, vaizduotės ir jausmų raiškos pažinimo šaltinis.