Ekologinė žemdirbystė Lietuvoje ir ES: skaičiai ir faktai
Lietuvoje ekologiniai pasėliai sudaro 8,4 proc. visų žemės naudmenų. Panašus ir bendras ES vidurkis, kuris 2019 metais buvo 8,5 proc.
Lietuvoje ekologine žemdirbyste užsiima 2731 sertifikuoti ūkiai, jų dirbami plotai siekia 246 tūkst. hektarų, iš kurių 150 tūkst. hektarų sudaro ariama žemė, o likę – pievos. Europos Sąjungoje ekologine žemdirbyste užsiima apie 330 tūkst. ūkių, kurie „Eurostat“ duomenimis 2019 metais dirbo virš 13,8 mln. ha žemės. Šios srities lyderės – Austrija ir Estija. Šiose šalyse daugiau kaip 20 proc. dirbamos žemės skiriama ekologinei žemdirbystei.
„Amžini“ mūsų konkurentai estai čia mus lenkia beveik tris kartus
O ką apie tai mano patys žemdirbiai? Vienas iš tokių kalbinamų pašnekovų – stambus ūkininkas Kazys Starkevičius, kuris kartu šiuo metu yra ir Seimo narys. Ekologinė žemdirbystė, pasak pašnekovo, tai vienas iš alternatyvių žemdirbystės metodų, kai atsisakoma sintetinių (mineralinių) trąšų, kurios greitai išplaunamos iš dirvožemio. Vietoje jų naudojamos organinės trąšos, kompostai, taikoma sėjomaina, tai padeda išlaikyti ir padidinti dirvožemyje sukauptą humusą, aktyvina mikrofloros ir mikrofaunos veiklą dirvožemyje.
Šis metodas plačiai buvo taikomas tarpukario Lietuvos kaime, tik okupacija ir visuotinė kolektyvizacija tas tradicijas sunaikino. Prieš 30 metų, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, pažangieji žemės ūkio mokslo entuziastai, pirmieji ekologinės žemdirbystės ūkininkai, susirinkę Lietuvos žemės ūkio akademijoje įsteigė Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociaciją „Gaja“, nuo kurios įkūrimo ir prasidėjo ekologinės žemdirbystės atgimimas mūsų šalyje.
Ekologinė žemdirbystė mūsų šalyje per 30 metų nuėjo ilgą ir vingiuotą kelią, buvo ir didelių pasiekimų ir nusivylimų. Eurostato duomenimis 2019 metais Lietuvoje ekologinė žemdirbystė užėmė 8 proc. visos dirbamos žemės, kai Europos Sąjungos vidurkis 8,5 proc. Be to, mes smarkiai atsiliekame nuo mūsų kaimynės Estijos, kur net daugiau kaip penktadalis dirbamos žemės skirta ekologiškam ūkininkavimui. Pernai iš ekologinių Lietuvos ūkių supirkta ir eksportuota virš 144 tūkstančių tonų ekologinių žaliavų. Didžiąją dalį sudarė ekologiški kviečiai – 76 474 tonos ir avižos – 21 444 tonos.
Ekologinė gamyba, pabrėžia K. Starkevičius, tai toks gamybos būdas, kai naudojamos natūralios medžiagos ir procesai, šios gamybos tikslas – ne tik gaminti saugų ir kokybišką produktą žmogui, bet ir saugoti aplinką, dirvožemio derlingumą, taupiai naudoti išteklius. Ekologinė gamyba apima visus etapus: nuo pirminės produkto gamybos – išauginimo iki perdirbimo, saugojimo, transportavimo, pardavimo ir tiekimo vartotojui. Ekologiškų produktų sudėtyje nėra sintetinių maisto priedų, jie neužteršti cheminėmis medžiagomis, antibiotikais, hormonais, juose nėra modifikuotų organizmų, visi ekologiniai produktai yra sertifikuojami. Ekologiškų žemės ūkio produktų sertifikavimą bei jų kokybės kontrolę Lietuvoje vykdo Viešoji įstaiga „Ekoagros“.
Lietuvos ūkininkai 2019 metais ekologiškai augino beveik 37 tūkst. ha kviečių, 27 tūkst. ha avižų, 24 tūkst. ha ankštinių ir baltyminių augalų. Didžiausią paklausą Europos Sąjungos šalyse turi mūsų ūkininkų išauginti ekologiški žirniai, „Spelta“ veislės kviečiai, kurie, kad ir turi glitimo, tačiau jo struktūra skiriasi nuo kitų kviečių ir todėl nesukelia alerginių reakcijų, už juos mokama pakankamai gera kaina. Lietuvos ūkininkai galėtų plėsti ekologinių produktų gamybą didindami žirnių, kitų
baltyminių kultūrų, grikių, sorų, salyklinių miežių plotus.
Dabar lėtėjantį ekologinį ūkininkavimą tikimasi išjudinti jau artimiausiu metu
Tačiau kalbėdamas apie ekologinio ūkininkavimo perspektyvas K. Starkevičius pripažįsta: dabar ši ūkininkavimo forma iš dalies praranda populiarumą. Ir ūkininkas–parlamentaras vardija tas priežastis:
Pirma, atsirado megaūkiai, kurie deklaruoja didžiulius žemės plotus, pasiima didžiąją dalį ES paramos, dėl to stringa ekologiško ūkininkavimo plėtra, smulkūs ir vidutiniai ūkiai, norintys pradėti ekologiškai ūkininkauti nebegali gauti paramos;
Antra, nemaža dalis žemdirbių, pasišovusių ūkininkauti ekologiškai, nepagamina ir nerealizuoja jokios ekologiškos produkcijos, tačiau... pasiima išmokas;
Trečia, dėl didesnių kainų ekologinė produkcija nėra labai paklausi rinkoje, vartotojai taupydami geriau perka neekologiškus, bet pigesnius produktus;
Ketvirta, ekologiniams ūkiams yra keliami didesni reikalavimai naudojant trąšas ir chemines priemones, todėl ekologiškai auginamų augalų gaunamas derlius yra gerokai mažesnis.
Todėl ūkininkas K. Starkevičius, šiuo metu didžiąją dalį savo laiko praleidžiantis parlamente, sako sieksiąs kolegų Seime palaikymo, kad būtų atstatytas ekologinio ūkininkavimo prestižas. Be to, reikia sudaryti sąlygas, kad smulkieji ir vidutiniai ūkiai galėtų be trukdžių užsiimti ekologine gamyba; o tam reikia remti maisto tiekimo trumpąsias grandines, tuomet ekologiniai produktai būtų gaminami vietose ir trumpiausiu keliu pasiektų vartotoją.
Didesnės finansinės paramos tam tikimasi sulaukti iš ES. Europos Komisijos komunikate „Sąžininga, sveika ir aplinkai palanki maisto sistema pagal strategiją „Nuo ūkio iki stalo“ numatoma, kad iki 2030 metų bent ketvirtadalis ES žemės ūkio paskirties žemės būtų naudojama ekologiniam ūkininkavimui, gerokai bus išplėsta ekologinė akvakultūra. Europos Taryboje svarstomas Europos Komisijos pasiūlymas mažinti PVM tarifus ekologiškai produkcijai. Priėmus šį siūlymą būtų galima taikyti mažesnius PVM tarifus ekologiškiems produktams–ypač vaisiams ir daržovėms. Tai, prognozuoja K. Starkevičius, padidintų ekologiškų produktų gamybą bei vartojimą.
Visas maistas turi būti sveikas ir kokybiškas
Ekologinės žemdirbystės, ekologinio produkto naudos niekas neneigė ir neneigia, teigia kitas žmogus „nuo žemės“ – Jonas Sviderskis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius. Žodis „ekologiškas“ dažnai suprantamas kaip kokybės ženklas. Bet ar visada taip yra?
Maisto, kuris pateikiamas „ant stalo“, kelias ilgas, o kad vis garsiau kalbama apie ekologinį ūkininkavimą, kaip alternatyvą tradiciniam žemės ūkio verslui, labai suprantama ir aišku. Ūkininkai jį pasirenka, nes tam skiriama didelė parama.
Taip valdžia „nušauna du zuikius“ vienu šūviu: ekologiškas, sveikas produktas ir nėra sintetinės invazijos į gamtą. Tai gerai. Bet tradicinėje maisto gamybos grandinėje auginami javai, galvijai, uogos ir vaisiai, daržovės niekada nėra tręšiami taip, kad juose liktų kenksmingų medžiagų arba kad jos būtų išplaunamos į vandenis. Taip nėra, tam yra kontrolė. Neekologinėje gamyboje taip pat yra laikomasi griežtų gyvūnų gerovės, veterinarinių preparatų ar vaistų naudojimo taisyklių ir kt. Stebėsena vykdoma, ir– griežta.
Todėl apibendrina savo gana trumpą komentarą šia tema J. Sviderskis, mes per daug sureikšminame vienus ar kitus dalykus. Nekokybiškos produkcijos niekas nepirks ne tik vidaus, bet ir užsienio rinkose. Svarbiausia, kad produktas būtų natūralus, be perteklinių dirbtinių priedų, atsirandančių perdirbimo grandinėje. Žodžiu, visi maisto produktai turi būti natūralūs. Ir dar labai svarbu (kiekvienam) – nepersivalgyti. Saiko turėjimas ne tik valgant, bet ir politikuojant – labai sveikintinas dalykas. Jis praverčia (ir saugo) mus visur.