Mes buvome panašūs į kamikadzes: atsargos pulkininkas leitenantas atsiminė 1991 metų įvykius ir turi žinutę šauktiniams

„Deklaruota mano gyvenamoji vieta buvo čia, Gargždai, bet tuos 20–imt metų manęs čia nebuvo. Kai po 20–ties metų grįžti namo, tai lyg į naują vietą, nes čia jau nei draugų, nei pažįstamų nebėra. Visi atrodo svetimi...“ – šiandien sako atsargos karys Romanas Satkus.

Šis straipsnis pirmąkart buvo išspausdintas delfi.lt 2017 m. liepos 30 d. kaip ciklo „Karys be uniformos“ dalis.

Išėjimas į atsargą, anot Romano, buvo tarsi baltas popieriaus lapas, laikas, kai viską teko pradėti kurti iš naujo.

„Iš perspektyvos to, kuris išeina į atsargą..., – susimąsto pašnekovas, – sunku. Labai. Aš net neįsivaizduoju, kaip tai apibūdinti, kadangi pats tą patyriau. Aš bandžiau vaizdžiai – atsidaro vartai, tave išleidžia, užsidaro ir tave užmiršta, gauni baltą popieriaus lapą. Nevisai taip. Tu patenki į visiškai kitą gyvenimą. Į visai kitą aplinką. Net, sakyčiau, į kitokias moralės normas. Nes žodžio laikymasis mums atrodo priimtinas ir kasdieniškas, o ten (civiliniam gyvenime – DELFI) atsiranda keisti kompromisai, kad galima pažadėt ir neištęsėt, galima susitarti ir neatvykti arba pavėluoti.“