Kuo greičiau keisti į kuo geriau
„Aš daug keliauju ir pastebiu, kad vis daugiau žmonių pasaulyje daro neįtikėtiną dalyką: jie bando sulėtinti tempą ir taip atranda dalykus, prieštaraujančius bendrajai nuomonei, kuri mus bando įtikinti, kad jei esi lėtesnis, esi nuobodus, kvailas, neproduktyvus ar tiesiog tinginys. Pasirodo, tiesa yra visiškai priešinga: sulėtindami tempą žmonės pamato, kad jie kokybiškiau valgo, kokybiškiau mylisi, kokybiškiau sportuoja, kokybiškiau augina vaikus, kokybiškiau dirba, kokybiškiau gyvena.
Šis pokytis pasaulyje netgi įgavo vardą – žmonės jį vadina lėtumo judėjimu“, – konferencijoje „Digital Freedom Festival“ kalbėjo C. Honore, pridurdamas, kad jis tikrai į lėtumą nežiūri ekstremaliai ir kartais net labai mėgsta greitį, tik išmoko, kad jis ne visada reikalingas.
„Kartais greičiau yra geriau, bet tikrai ne visada. Čia ir yra visa esmė. Lėtumo revoliucija yra apie dalykų darymą teisingu greičiu. Lėtumas yra minčių būsena, kokybė, sąmoningumas, akimirkos pajautimas, galiausiai, tai yra veikimas ne kaip įmanoma greičiau, bet kaip įmanoma geriau. Tai yra labai paprasta, bet labai galinga idėja pasaulyje, kuris tapo priklausomas nuo greičio“, – dėsto jis.
Pasak C. Honore, ši idėja, nors ir sulaukianti vis daugiau pasekėjų, daug kur vis dar yra sutinkama su dideliu pasipriešinimu. Ypač – verslo pasaulyje, nors ir čia galėtų būti labai naudingai pritaikoma.
„Žurnalas „The Economist“ padarė apklausą, kurioje kalbėjosi su įvairių verslų, skirtingų pramonės šakų, startuolių atstovais. Jų išvada buvo ta, kad visiems jiems labai praverstų išmokti kitaip žiūrėti į laiką ir jį labiau gerbti. Apsispręskite ne tik dėl to, kada reikia veikti greitai, bet ir kada reikia būti lėtiems. Kartais turime įsitraukti į kokią nors veiklą, bet po to būtina atsitraukti. Tik tada įvyksta magija, tiek versle, tiek gyvenime“, – sako C. Honore.
Skinasi kelią tarp sportininkų ir medikų
Lėtesnis tempas gali būti naudingas daugelyje sričių. Viena iš jų – sportas. C. Honore atkreipia dėmesį, kad jei prieš kelerius metus į tokias treniruotes kaip joga, Tai Či ar pilatesas nemažai žmonių žvelgdavo su šypsena, ar galvodavo, kad jos skirtos tik moterims, dabar jos tapo visiškai įprastu dalyku net tarp žymiausių pasaulio atletų, pavyzdžiui, futbolininkų.
„Kodėl jie tai daro? Nes tai veikia. Lėtumas jiems padeda treniruoti pusiausvyrą, lankstumą, jie taip dirba su gilesniais raumenimis, kurie kitose treniruotėse lieka apleisti. Greitis dažnai reiškia paviršutiniškumą, o judėdami lėtai galime prisikasti iki gilumos. Be to, tokios treniruotės daro dar daugiau: jos padeda rasti vidinę ramybę, kurią sportininkai gali atsinešti į varžybas, vadovai – į savo biurus, tėvai – į šeimų virtuves. Tada, nors pasaulis aplink tave judės tūkstančio kilometrų per valandą greičiu, tu pats viduje išliksi ramus, koncentruotas, susifokusavęs. Taip sugrąžinamas ryšys tarp kūno ir minčių, kuris šiuolaikinės skubėjimo kultūros laikais dažnai yra dingęs“, – pasakoja C. Honore.
Lėtumo svarba prisimenama ir kalbant apie mediciną. „Rinkoje yra labai daug greitos medicinos. Kai susergame, norime tabletės, kuri mus „pataisytų“ iki rytojaus ryto. Jei ji neveikia – mes tiesiog geriame daugiau tablečių. Bet toks požiūris apskritai neveikia, nes mes tiesiog leidžiame kur kas daugiau pinigų vaistams nei bet kada iki šiol. Ypač – chroniškoms ligoms, kurias gydant jau pagal apibrėžimą negalima tikėtis greitų pokyčių: joms reikia labiau holistinio požiūrio, lėto taisymosi“, – sako jis.
C. Honore pasakoja, kad jau yra medicinos mokyklų, kurios apie tai galvoja. „Pavyzdžiui, yra tokia „Blue Chip“ medicinos mokykla, kuri į studijų programas grąžino klausymąsi – jaunus medikus moko, kaip iš tiesų klausytis žmonių. Kai pirmą kartą išgirsti, galvoji, juk visi žino, kaip klausytis – gal dar tuoj pradėsime mokytis kaip kvėpuoti, bet aš manau, tai nėra taip jau absurdiška. Šiame greitame pasaulyje mums reikia prisiminti meną, kaip iš tikrųjų klausytis kito žmogaus. Labai dažnai, kai mes turėtume klausytis kito, mūsų dėmesys nukrypsta kažkur kitur: ar į telefoną, ar į mintis, ką dar turime padaryti. Mes tiesiog laukiame, kol tas žmogus baigs kalbėti, kad mes patys galėtume pasakyti tai, ką norime“, – pastebi jis.
„Klausymasis yra vienas iš tų dalykų, kurių mes negalime padaryti greičiau, nesvarbu, kaip skubame. Žmonės nėra podcastai, kad galėtum paspausti mygtuką ir išklausyti dvigubai greičiau: turite prisitaikyti prie jų greičio – taip užsimezga ryšys ir prasideda tikras bendravimas. O kai daktaras iš tikrųjų klausosi paciento, jis atsipalaiduoja, o tai jam padeda natūraliai pradėti jaustis gerai greičiau. Taip mes atkeliaujame prie to, ką aš vadinu lėtumo paradoksu: sulėtindami tempą, darydami dalykus teisingu greičiu, mes ne tik gauname geresnius rezultatus, bet ir tai padarome greičiau. Taigi, norėdami klestėti greitame pasaulyje, turite įvaldyti lėtumo meną“, – apibendrina C. Honore.
Greičio vaikymasis neaplenkė ir sekso
Nuolatinis noras viską daryti kuo greičiau palietė ir žmonių intymų gyvenimą. „Kai pirmą kartą tai išgirdau, galvojau, čia kažkokios melagingos naujienos. Bet Europoje buvo atlikta apklausa, kuri parodė, kad kas penktas iš mūsų pertraukia seksą, kad atsilieptų mobiliuoju telefonu, atrašytų elektroninį laišką ar net paskelbtų ką nors socialiniuose tinkluose. Kaip tai vyksta? Sakai, brangioji, mums sekasi puikiai, bet kaip manai, ar čia tiktų šis nuotraukos filtras?“, – juokiasi C. Honore.
„Tu neturėtum galvoti apie tokius dalykus tokiu metu, o jei galvoji, matyt, nesimyli teisingai. Net jei mes išjungiame telefonus, norime pagreitinti mylėjimąsi, kad greičiau galėtume grįžti prie kitų reikalų“, – teigia C. Honore.
Žurnalistas prisimena, kaip kartą jo dėmesį patraukė poroms skirto žurnalo antraštė, kuri skelbė galinti vyrams atskleisti paslaptį, kaip moterį privesti prie orgazmo vos per 30 sekundžių. „Greitai seksas bus olimpinis sportas. Juokinga tai, kad kai tik aš prisimenu šią istoriją viešojoje erdvėje, kad ir kur pasaulyje būčiau, visur atsitinka tas pats dalykas: keli vyrai iš auditorijos po paskaitos prieina prie manęs ir klausia, kaip vadinosi tas žurnalas. Bet jokia moteris man niekada nėra uždavusi to klausimo. Kodėl? Galima būtų kalbėti ilgai, bet, daug nesiplečiant, manau, kad moterys natūraliai supranta, kad miegamajame lėčiau dažniausiai yra geriau“, – šypsosi jis.
„Kaip sakiau anksčiau, nesu lėtumo ekstremalas. Aš pats esu vedęs, turiu vaikų, ir kartais supranti, kad gali gauti tik greito sekso ir tai jau bus geriau nei nieko, bet jei visas jūsų seksas tik greitas – tai jau negerai. Na, bent jau išjunkite savo telefonus“, – ragina jis.
Pasak C. Honore, pasaulyje yra susiformavęs netgi lėto sekso judėjimas. „Vyksta net specialūs renginiai poroms, kurios mokosi bendrauti neskubėdamos. Prieš kelias dienas buvau Meksiko mieste, kur vyksta vakariniai lėtos meilės kursai. Į juos veržiasi įvairiausio amžiaus poros: nuo dvidešimtmečių, iki šešiasdešimtmečių, kurie desperatiškai nori, kad jiems kažkas parodytų, kaip sulėtinti tempą miegamajame, kaip tapti geresniu partneriu. Kalifornijoje yra institutas, kur mokoma pirma lėto sekso koučerių karta. Vyksta rimtos dvejų metų studijos, tiesa, nežinau, ar jiems užduodama namų darbų“, – juokiasi jis.
Skubėjimo virusą perdavė vaikams
C. Honore apgailestauja, kad nuolat skubantys tėvai perdavė šį virusą ir naujajai kartai: „Daugeliui dabartinių vaikų vaikystė tapo lenktynėmis link tobulybės, kai bėgama nuo vieno užsiėmimo prie kito. Ir tai neveikia. Ko iš esmės reikia vaikams, tai laiko ir erdvės tyrinėti pasaulį jų pačių tempu, daryti klaidas, iš jų mokytis, galiausiai – nuobodžiauti. Dabar visi beprotiškai bijo nuobodulio.
Per visą istoriją, kai vaikas ateidavo pas tėvus ir sakydavo, kad jam nuobodu, tai būdavo vaiko problema. Mama sakydavo, eik laukan ir žaisk, susirask draugų, galiausiai, panaudok savo vaizduotę. Kas atsitinka dabar – jei vaikas pasiskundžia, kad jam nuobodu, tėvai pradeda panikuoti, kad jie yra prasti tėvai, kad gal reikia paduoti „iPad“ arba užregistruoti į dar vieną būrelį. Bet juk tik nuobodžiaudamas, nestruktūruotomis akimirkomis, kai nežinai, kas atsitiks toliau, kai ilsiesi, neturi jokių užduočių, kurias reikia įgyvendinti, pradedi galvoti kaip kurti, kaip įjungti vaizduotę, kaip socializuotis, kaip mėgautis akimirka, kaip pasižiūrėti į savo vidų ir kas iš tiesų esi, o ne ko iš tavęs nori kiti“.
Tačiau ir kalbant apie tėvystę, pamažu pradeda atsirasti alternatyvaus požiūrio. „Šiaurės Amerikoje kai kuriose mokyklose dabar yra lėtam mokymuisi skirtos dienos, kai nevyksta jokie būreliai, neužduodama jokių namų darbų, o visa diena yra skiriama tiesiog bendravimui, svajojimui, nuobodžiavimui, tiesiog buvimui vaikais. Daugeliui šeimų net ta viena diena metuose yra didžiulis palengvėjimas, nes jų nuolatinė kasdienybė yra bėgiojimas ruošiant vakarienę, ar vežant vaikus iš šachmatų būrelio į tenisą, kai grafikas yra sudėliotas visiems metams į priekį. Mokyklos visur ieško būdų, kaip sumažinti namų darbų apimtis. Kad vaikai, grįžę namo, rastų laiko tiesiog būti“, – sako jis.
C. Honore pasakoja, kad tempo sulėtinimas rūpi net tokioms mokslo įstaigoms kaip prestižinis Harvardo universitetas: „Šis universitetas įstojusiems studentams išsiuntė laišką, kuriame rašė, kad, žinoma, mes norime, kad jūs būtumėte pati geriausia galima savo versija, bet kad tai pasiektumėte, jūs neturite pernelyg užsikrauti paskaitomis. Mes žinome, kad jūs atėjote iš šeimų, kur viskas buvo suplanuota, kur neturėdavote laisvos minutės, bet to nereikia. Laikas šiek tiek atleisti greičio pedalą. Jūsų kasdienybėje turi būti laiko tiesiog paspoksoti į apdulkėjusį akmenį bibliotekoje, paplepėti su kuo nors, su kuo paprastai nesišnekate, ar pasėdėti po medžiu. Ir kai toks laiškas atkeliauja iš Harvardo universiteto, kuris yra didžiausia svajonė tiek daug tėvų, lenktyniaujančių dėl vaikų pasiekimų, išgirskime šią labai paprastą žinutę: tiesiog, žmonės, lėčiau“.
Produktyvumas turi ribas
C. Honore įsitikinęs, kad lėtesnis tempas naudingas kalbant ne tik apie maistą, sportą, seksą ar vaikų auklėjimą, bet ir apie darbą. „Kaip tai gali būti įmanoma? Žinoma, yra daug darbo vietų, kur tu dažniausiai turi būti greitas, galbūt tai svarbu kažkuriame tavo karjeros etape, bet jei tu turi būti greitas visą laiką, tada tu turi problemą. Ir čia ne tik apie tai, kad žiūrint ilguoju laikotarpiu tu garantuotai perdegsi, bet nuo pat pirmosios dienos tau bus sunkiau susifokusuoti, būti kūrybingam, tu darysi daugiau klaidų, nebūsi toks geras kaip gali, jei visada veiki tik vienu greičiu, ir tas greitis yra turbo“, – sako jis.
Pasak C. Honore, vis daugiau verslo bendruomenės narių stengiasi prisijungti prie lėtumo revoliucijos. „Vienas iš pavyzdžių yra tiesiog dirbti mažiau. Mes visi esame įstrigę požiūryje, kad reikia dirbti kuo daugiau valandų, kad kuo daugiau yra tuo geriau, nors moksliniai tyrimai rodo priešingai. Žmogiškos būtybės taip neveikia – produktyvumą galima spausti tik iki tam tikro lygio, ir kai jis pasiekia ribą, tai pradeda kenkti žmogaus sveikatai, o nuo to kenčia ne tik jis, bet ir visa kompanija. Vis daugiau kompanijų kelia klausimą, kaip priversti mūsų žmones mažiau laiko skirti darbui, tam, kad tos valandos, kai jie dirba, atneštų daugiau vaisių, būtų produktyvesnės, kūrybingesnės“, – pasakoja jis, primindamas neseną „Microsoft“ Japonijoje eksperimentą, kai perėjus prie keturių darbo dienų savaitės, produktyvumas išaugo 40 proc.
„Nereiškia, kad tai yra sprendimas kiekvienai kompanijai, bet pats principas yra universalus. Yra daugybė dalykų, kai mažiau dažnai reiškia daugiau. Tai, kad puikiai praleisite laiką vakare lovoje skaitydamas knygą, kitą dieną jums gali atsipirkti. Nereikia praleisti jos puslapių norint perskaityti greičiau, nereikia bandyti greičiau pasimylėti – jei lėtai mėgausitės tuo, ką darote, kitą dieną grįšite pasikrovę naujos energijos“, – pataria C. Honore.
C. Honore sako, kad galvojant apie lėtumą darbe reikia pradėti nuo mažų žingsnelių. „Visada yra daugybė reikalų, kuriuos reikia padaryti, ir jus dar veikia kolegos, kurie skubina, kurie suirzta, kai sakai, kad man tiesiog reikia sustoti ir padaryti penkių minučių pertrauką. Jie pradeda vartyti akis, tu galvoji, kad jie tave laiko tinginiu, tad toliau sėdi susirinkime ar grįžti prie darbų. Bet to nereikia daryti. Mums visiems reikia tų lėtų akimirkų. Pasirūpindami, kad energijos gautų kūnas, užtikriname, kad jos gaus ir mintys. Tyrimai aiškiai rodo, kad kai žmonės yra atsipalaidavę, jie yra kūrybiškesni, ir psichologai tai vadina lėtu galvojimu“, – pasakoja jis.
„Leiskite paklausti, kada jums gimė pačios geriausios idėjos? Dažniausias atsakymas į šį klausimą yra prausiantis duše. Nesvarbu, ar to klaustumėte teisininkų Londone, ar bankininkų Niujorke, ar architektų Sidnėjuje. Niekas niekada nesako, mano geriausia idėja gimė atsakant į 55-tą elektroninį laišką, ar kai mano vadovas ar klientas kvėpavo man į nugarą ragindami kuo greičiau ką nors sugalvoti“, – sako C. Honore.
Kitas sprendimas – vis daugiau įmonių galvoja, kaip biuruose įrengti tam tikras lėtumo zonas, kur žmonės galėtų pailsėti ir atsipalaiduoti. „Siestos vėl sugrįžta į darbo vietas. Tik aš neturiu omeny tradicinės ispaniškos siestos su buteliu vyno, po kurio tu nori dar du kartus nusnausti – toks režimas tinka nebent atostogoms, bet galima pasidaryti modernesnę siestą, galbūt su buteliu vandens, ar tiesiog nusnaudžiant 20–40 minučių, kaip, beje, rekomenduoja ir NASA. Po tokio nusnaudimo grįžti atsigavęs, pasiruošęs naujoms užduotims“, – tikina C. Honore, siūlydamas į dienotvarkę įtraukti ir bent keleto minučių meditaciją.
Taip pat svarbu paneigti ir mitą, kad žmonės gali daryti kelias užduotis vienu metu. „Tai tiesiog neįmanoma, žmonių smegenys taip neveikia – jos tiesiog šokinėja nuo vienos užduoties prie kitos. Tad jei paimsime du žmones, vieną iš pažiūros greitą, kuris atrodo labai energingas, modernus, visuomet kažką daro valgydamas ir panašiai, o antrasis kiek įmanoma fokusuojasi į vieną užduotį vienu metu, ir duosime jiems tą pačią užduotį, vidutiniškai greitasis žmogus užtruks dvigubai ilgiau ir dar pridarys klaidų. Taigi, lėtas yra visai ne lėtas, tiesiog efektyvesnis ir produktyvesnis“, – apibendrina C. Honore.
Be abejo, didžiausius iššūkius šiais laikais kelia technologijos ir mus visur pasiekiantys darbai. Reikia suprasti, kad tikrai ne į visas žinutes ar skambučius reikia iškart reaguoti.
„Pats žinutės gavimas tau sukelia nekantrumą, norą, kad kažkas turi būti padaryta dabar. Iš tiesų dažniausiai jos gali palaukti iki ryto. Vieno startuolio vadovas man prieš kelerius metus pasakojo, kad jis buvo beveik prie mirties ribos: visada dirbdavo, atsakinėdavo į elektroninius laiškus net naktį atsikėlęs į tualetą, būdamas su šeima visada žiūrėjo į ekraną. Bet jis sako supratęs – aš nedirbau, aš švaisčiau laiką: buvau bjaurus, neefektyvus, nesutariau su klientais, su šeima, tiesiog sustorėjau, gavau širdies smūgį, mūsų šeimai grėsė skyrybos. Tada jis nusprendė sustoti ir pasakė, kad ne darbo metu nebetikrins elektroninio pašto.
Pirmas dalykas, kurį jis padarė važiuodamas atostogauti – jis įjungė automatinį atsakymą, kad per atostogas jis neatsakys. Laiške jis taip pat pridėjo, kad aš per atostogas netikrinu darbinio elektroninio pašto, bet jei jums tikrai tikrai reikia su manimi susisiekti, rašykite adresu, kurio pradžia buvo ruinmyvacation (liet. sugadinkite mano atostogas). Per penkerius metus niekas neparašė. Ir per tą laiką nieko blogo darbe nenutiko, santykiai susitvarkė, jis neprarado investuotojų: tiesiog pasakė gana, ir pasaulis nesugriuvo – jis pasidarė geresnis“, – šypsosi C. Honore.