Mirtinai dideli dešimtojo dešimtmečio Rusijos banditų pinigai: be mafijos žinios net amžino poilsio negalėjai atgulti

Prie mano namo laiptinės privažiuoja milžiniškas Mercedes. 600-tasis, kaip jie buvo vadinami tais laikais. Langai niaukti, nei trupučio nesimato, kas sėdi viduj. Lyg ir kažkas rūko, nes viduje vis užsižiebia raudona žvaigždutė. Atsidaro vairuotojo durelės ir išlipa gorila. Toks du ant dviejų, vos telpa pro dureles. Snukis piktas ir kažkoks lyg ir asmeniškai ant manęs. Sėdžiu ant laiptelio ir galvoju, ar mano šuo spės atbėgt, kol tas mane užmuš, ir jei spės, ar bus kokios naudos. Neatrodo, kad jį lengvai pavyktų perkąsti, atrodo kietas kaip betonas. Lėtai eina manęs link. Spriegia nuorūką, ne į mane ir ačiū, Dievui. Kitus pabaru, kad šiukšlina aplinką, esu toks ekologiškas vaikis, bet šitam nutylėsiu savo žaliąsias pažiūras. Gorila prieina visai arti. „Liutauras?“ – klausia, ir aš suprantu, kad dabar jau visai bus blogai. Linkteliu, nes balsas, jau išėjo kažkur pasislėpt anksčiau už durnių šeimininką. Gorila taip lėtai nusišypso ir sako: „Aš bl* pažįstu tavo tėvą. Atvažiavau čia ant pasimatymo. Žėk, bl, gal turi kokį 100 rublių paskolint, a tai ant benzo neturiu.“

Taip vat tat būdavo. Mašiną Vokietijoj lietuviški „mafijozai“ pasivogdavo. O va kurui jau ir pritrūkdavo. Čia tikra istorija, bet štai Rusija turi ir ne tokių juokingų banditiškų nutikimų.

Nors laukiniais 90'aisiais gyvenau Kaune, bet turėjau tik štai tokių „buitinių“ susitikimų su banditais. Mačiau, kad su grynaisiais pas juos dažnai būdavo įtempta situacija, ir tai paskatino mane pasidomėti, o kas tais įdomiais laikais vyko didesnėse ir palankesnėse nusikalstamai veiklai rinkose. 

Esu gyvenęs kelis mėnesiukus Maskvoje ir iš arti mačiau dėdes su cepūrom, valgančius blynus su ikrais uždaruose ir labai labai auksiniuose uždaruose klubuose. Ta prasme, kur auksas ne tik ant svečių kaklo, rankų ir dantų, bet ir ant stalo kojų, indų ir įrankių.