Neaiškus lenkų indėnas, kuris apsuko aplink pirštą ir sovietus, ir mus: kodėl visiems reikėjo to pasakas sekančio seno diedo

Augant sovietų laikais vietoj kemšamų galvon sovietinių didvyrių troškau kažko kitokio. Vimdanti propaganda sukeldavo tik atmetimo refleksą. Indėnai, teisingi ir tolimi kovotojai, buvo tikroji paauglio sielos atgaiva. Fenimore'as Cooperis, iš Vokietijos Demokratinės Respublikos ir todėl labai tinkama autorė Liselotte Welskopf Henrich su savo knygų serija apie Harką ir Matotaupą. Karlas May dėl kažkokių tamsių praeities nuodėmių buvo tik slaptas buržuazinis rašytojas, bet susirasdavome Vinetu kūrėjo smetoniškas knygas palėpėse.

Pažengę indianistikoje vaikai jau skaitydavo Miloslavo Stinglo knygą apie savo herojus „Indėnai be tomahaukų“. Tai buvo jau beveik mokslinė stora knyga apie tikrąją indėnų istoriją. Bet su fotografijomis. Trijų muškietininkų galantiškos istorijos dar plūduriavo ant vandens paviršiaus, bet raumeningasis mažakalbis Goiko Mitičius kino filmuose galų gale nuplovė tuos buržuazinius prancūziškus alkoholikus ir mušeikas it vandenį vaterklozete iš vaikų sąmonių. Hau, aš viską pasakiau. Indėnai užvaldė vaikų protus!

Atrodė, nieko doresnio ar vyriškesnio už indėniškas istorijas nėra. Bet net į tas doras istorijas apie indėnų kovą už teisybę įsisuko visiški aferistai bei smulkūs sukčiai.