Nenuoramos pensininko svajonė: sklando legendos, kad išgirdo „ne“ 1009 kartus, prieš išgirsdamas lauktąjį „taip“

Prieš trisdešimt metų, pirmą kartą likimo nublokštas į JAV, kaip ir beveik kiekvienas ten patekęs jaunas lietuvis, aš praleidau kurį laiko tarpsnį bedažydamas remontuojamus Čikagos namus. Vienas jų buvo tokiame rajone, kurį anais laikais buvo priimta vadinti „juodaodžių getu“. Per pietus tekdavo žingsniuoti į vienintelę netoliese esančią užkandinę, kuri dėl laimingo atsitiktinumo vadinosi „Kentucky Fried Chicken“. Ir žygiuojant pro taip vadinamąją kaimynystę, visi vietiniai vaikai nuolat šūkčiojo man nesuprantamus šūksnius, iš kurių aiškiausias buvo „white boy“ ir dar vienas, kur kas užgaulesnis – „white shit“.

Tada dar tebebuvau kupinas liberalizmo ir civilizacijų dialogo idėjų, todėl žaismingai mojavau jiems rankomis, šypsojausi ir šūkalojau „hi“ ir „how are you“. Ir nieko baisaus man nenutiko, nors kiti baltaodžiai amerikiečiai kolegos vengė kelionės į užkandinę it krematoriumo.

Vėliau aš nuolat girdėdavau teiginius, kad „KFC – tai juodaodžių restoranas“, nes „jie“ (juodaodžiai) būk tai valgo vien tik „čiken“. Egzistuoja netgi sąmokslo teorija, tvirtinanti, kad KFC restoranų maiste yra specialiųjų medžiagų, kurios neigiamai veikia juodaodžių organizmą, tačiau yra visiškai nekenksmingos baltiems žmonėms...

Tačiau tada, Čikagoje, man tie teiginiai buvo nesuprantami, ypač žvelgiant į KFC simbolį – amžinai besišypsančio žilo senuko atvaizdą – kuris buvo visiškai baltas. Jeigu jau kalbame apie rasizmą, tai kodėl juodaodžiams turi patikti tas visiškai baltas veidas?