Taip prasidėjo mūsų akivaizdi pažintis su nelabai gerą įvaizdį pasaulyje turinčia šalimi. Pokalbis vyko autobuse, važiuojančiame iš Meksikos į Gvatemalą. Turėjome laiko pagalvoti ir susilaikyti. Tačiau koks lietuvis neišbandys realybės pats?
Žinoma, prieš tai mes paskaitėme šiek tiek literatūros ir žinojome, kur važiuojame. Pasak statistikos, 2016 metais šalies nusikalstamose struktūrose veikė 60 000 žmonių. Ir visa tai – šalyje, kurioje iš viso yra 6,5 milijono gyventojų, nors teritorija tris kartus mažesnė nei Lietuvos. Kasmet čia buvo nužudoma daugybė žmonių. Užfiksuota, kad 2015 metais šimtui tūkstančių gyventojų teko 81 žmogžudystė, o 2018 metais – 50. Kiek anksčiau skaičiai siekė net 150. Medija pranešdavo, kad per dieną šalyje nužudyta 50–100 žmonių. Tačiau pastaruoju metu situacija gerėja. Ypač kova su nusikalstamumu suaktyvėjo pernai, į valdžią atėjus 39 metų prezidentui Nayibui Bukele’ui. Prasidėjo bekompromisė kova – policija gatvėse budi kartu su kariškiais, asmuo, turintis mafijos tatuiruotę, iškart sodinamas į kalėjimą, o už kiekvieną naudingą telefono skambutį informatoriams mokama 100–500 dolerių.
Tai gaujų karų rezultatas. Gaujos kariauja dėl įtakos, dėl narkotikų platinimo, nes Salvadoras yra narkotikų kelyje iš Pietų į Šiaurės Ameriką.
Kodėl būtent ši šalis buvo valdoma nusikaltėlių? Vietiniai gyventojai pasakoja taip: 1979–1992 metais vykusio civilinio karo metu daugybė salvadoriečių emigravo į JAV. Ten daugelis jų pateko į vietinių gaujų rankas ir tapo labai gerai dresuotais nusikaltėliais.
Pasibaigus civiliniam karui, salvadoriečiai ėmė grįžti į gimtinę. Grįžo ir Amerikos mafijos kariai. Jie nemokėjo jokio darbo, tad tėvynėje sukūrė savo gaujas, Čikagos mafijos kopijas. Prie jų prisidėjo labai daug vietinio jaunimo. Jie matė gaujų karius, važinėjančius brangiomis amerikietiškomis mašinomis, vilkinčius puikiais drabužiais. Ir tie vaikai norėjo tapti tokie pat kieti vaikinai.
Karališkos autobusų linijos
Kelionę į Salvadorą mes pradėjome Gvatemaloje. Sausio pirmomis dienomis atvykome į Gvatemalos sostinę ir ieškojome, kur yra autobusų stotis. Taksistas klausia: „Jums turbūt reikia karališkos autobusų linijos?“
Pasiūlymas skamba gerai, mes jį priimame. Pavėžėjęs kelis kilometrus užkimštomis Gvatemalos miesto gatvėmis, atveža prie angaro, kur stovi vienas autobusas. Pasirodo, tai ir yra karališkos autobusų linijos, tai autobusas, vykstantis į Salvadoro sostinę.
Sieną įveikiame lengvai, niekas mūsų čia nenustebina. Centrinės Amerikos valstijos neseniai sukūrė savo sąjungą, tad pasų kontrolė tarp jų nėra labai akyla, pasienietis, paklausus, ar tikrai nereikia dėti antspaudo į pasą, patikina, kad ne.
Pirmieji kilometrai Salvadoro žemėje neatrodo labai kitokie nei Gvatemaloje. Gal tik šiukšlių ir lūšnynų čia mažiau. Beveik visi namai, kurie panašūs į namus, aptverti spygliuotos vielos ritiniais. Keliuose ir gatvėse – daug policininkų ir kariškių. Visi jie ginkluoti automatais ir šautuvais. Pareigūnų skaičius dar padidėja atvykus į sostinę.
Autobusas mus išleidžia viduryje nieko, autobusų stoties pakraštyje. Stotis uždaryta, o bendrakeleivė, sužinojusi, kur mums reikia, pataria naudotis „Uber“. Suspaudau užsakymą telefone ir netrukus privažiuoja „Toyota Yaris“. Vairuotojas – Salvadoro universiteto studentas, šiek tiek kalbantis angliškai. Jis papasakoja, kad mus veš aštuonis kilometrus ir tai mums kainuos penkis dolerius. Tačiau jam liks tik du, nes reikia atskaičiuoti dvidešimt penkis procentus „Uber“ kompanijai ir degalams. Taip jis užsidirba savo mokslams ir pragyvenimui.
Salvadoro sostinėje gyvenimas gana nepigus, o eiliniai žmogiukai uždirba po tris keturis šimtus dolerių. Išgirdęs, kad Vilniuje jauni specialistai gali uždirbti bent jau tūkstantį eurų, jis mums to garsiai pavydi.
Paklaustas apie sostinės pavojus ir kur dabar slepiasi tie visi nusikaltėliai, vairuotojas sako, kad taip, yra tas reikalas, ypač rytiniuose sostinės priemiesčiuose: „Dėl to jūsų pradžioje ir paklausiau, kur norėsite važiuoti. Nes ne į visas sostinės vietas noriu vežti.“
Mes sėkmingai pasiekiame finišą ir įsikuriame jaukiame viešbutėlyje San Benito rajone, kuris laikomas vienu iš saugiausių. Prieš vykdami į šią šalį nutarėme netaupyti viešbučiams ir nakvynę užsisakyti geruose rajonuose su geru servisu, kad galėtume ramiai išeiti vakare ir pėsčiomis pasivaikščioti po rajoną.
Taigi mums pasisekė. San Benito rajonas ribojasi su Zona Rosa rajonu, ir čia tvyro ramybė. Gal net gerokai per didelė. Aštuntą vakaro kai kuriose gatvėse mes buvome vieninteliai pėstieji, neskaitant gerai ginkluotų policininkų ir apsaugininkų.
Kai kurios gatvelės buvo gana gyvos, nes jose veikė populiarūs restoranai. Čia rinkosi turtingas sostinės jaunimas. Kainos tose įstaigose nebuvo mažesnės nei Vilniuje. Suradę paprastesnę jaukią užeigą pavalgėme sumokėdami po šešis dolerius už patiekalą, tačiau aplink viskas buvo kur kas brangiau. Keliaudamas porą mėnesių tikrai neieškai prabangių vietelių pavalgyti. Labiau norisi būti vietose, kur renkasi paprasti vietos žmonės.
Kodėl moterys maudosi su sukniomis?
Mūsų rajone buvo daugybė modernių pastatų, pažymėtų amerikiniais prekių ženklais. Kitą dieną, ieškodami kur papietauti, apėjome daugybę įstaigų – daugelyje jų buvo tik greitas amerikietiškas maistas, kurio mes stengiamės vengti. Nustebome, kad tuose amerikiniuose restoranėliuose buvo masė žmonių, stovėjo eilės. Gal tai ir buvo atsakymas, kodėl Salvadoro žmonės, ypač moterys, maudydamiesi vilki marškinėliais, sukniomis, o ne bikiniais. Vietinis vyras, paklaustas, ar čia tokie papročiai, atsakė: „Because, fat“. Suprask: jos gėdijasi ir slepia savo riebius kūnus.
Tą dieną, ieškodami vietos pietums, nutarėme pasirinkti kiek mažesnę blogybę – ne „McDonalds“, o kinų restoraną. Padavėjas priėmė užsakymą ir dar kartą paklausė, ar mes tikrai norime dviejų porcijų?
Netrukus jas gavome. Tai buvo didžiausia mano gyvenime restorane gauta porcija. Ją sudarė turbūt poros kilogramų ryžių ir mėsos rinkinys. Suvalgiau tik ketvirtadalį porcijos, o visa kita kankinau dar visą kitą dieną. Porcijos kaina – septyni doleriai.
Maisto kainos džiugino ir nuvykus į Ruta de Las Flores vykusį maisto festivalį. Didelė naminių dešrelių porcija – trys doleriai, kepsnys – penki doleriai. Visas miestelis švenčia ne porą kartų per metus, o kiekvieną savaitgalį.
Ir vėliau, kitose vietose, įsitikinome, kad už 5–6 dolerius galima skaniai pavalgyti. Ypač, jeigu tai ne tipinė turistų vieta arba ne prestižinis sostinės restoranas.
Jeigu ieškosite pigiau ir pasitenkinsite gatvės maistu, tai kainuos dvigubai pigiau. Tačiau jeigu bijote kokių nors bakterijų ar manote, kad valgyti italų restorane yra gero tono požymis, tai sumokėsite tiek pat, kiek Vilniaus senamiestyje.
Palanga Salvadore
Kalbant apie šalies kainas, tai jos gana didelės, ypač, jeigu esi turistas. Savaitgalį atvykę į bene populiariausią šalies turistų lankomą vietą – kurortą El Tunco Ramiojo vandenyno pakrantėje, vargais negalais gavome tik vienintelį pasiūlymą – kambarį su privačiu dušo kambariu svečių namuose. Naktis dviem žmonėms su pusryčiais čia kainavo šešiasdešimt dolerių. Kambaryje buvo vienintelis civilizacijos daiktas – kondicionierius, o visa kita priminė jaunystės laikus iš serialo „Palanga močiučių“.
Mažą miesteliuką buvo užplūdę jauni turistai iš viso pasaulio. Daugelis čia atvyko plaukioti banglentėmis. Tačiau buvo daug ir tokių, kurie atvažiavo čia, nes autobusai iš kitų šalių paprasčiausiai vežė tik čia. Į El Tunco galima rasti daugybę reisų iš kaimynių Nikaragvos ir Gvatemalos.
Taigi šeštadienio vakarą viena iš dviejų ir kartu pagrindinė kaimelio gatvė buvo labai panaši į Palangos „basanavkę“. Čia veikė daug maitinimo įstaigų, sklido garsi muzika, o praeiti nepasistumdžius buvo sudėtinga. Praleidę vakarą karštame vakarėlyje su šokiais, kitą dieną aplink apsidairėme šviesoje. Nustebino tai, kad visi baltieji buvo miestelio kairėje pusėje, o vietiniai – dešinėje. Mes atėjome į vietinių žmonių pliažą ir buvome vieninteliai užsieniečiai, kitaip sakant, gringai. Pasijutome nejaukiai, lyg vyrai, patekę į moterų pliažą.
Gringai į vietinių pliažą neina, matyt, dėl saugumo. Jie bijo atsidurti zonoje, kur juos gali užpulti, mat ten, kur daugiau saviškių, yra drąsiau – toks masės mąstymas. Nors tie vietiniai žmonės, besiilsintys ir besilinksminantys, buvo visiškai nepavojingi. Bet čia darsyk pajutome, kaip stipriai veikia stereotipai.
Banditai gerbia turistus?
Suprantame, kad sostinėje, San Salvadore, reikia elgtis kiek kitaip, atsargiau nei kitose šalyse. Taigi pasirenkame „Free walking tours“. Tai yra toks miesto apžiūrėjimas, kai gidas surenka grupę, porą valandų vedžioja po miestą, o pabaigoje tu neprivalai jam nieko mokėti – už darbą atsilygini arbatpinigiais.
Į susitikimą su 23 metų gidu Joshua taip pat atvykstame „Uber“ automobiliu. Susitinkame senamiestyje, centriniame parke. Tai vieta, kur turistams lankytis nerekomenduoja jokie tinklalapiai. Dama taksistė, paklausta apie saugumą, sako: „Štai dešinėje, pačiame parke, yra saugu, nes čia nuolat budi policija. O kairėje gatvės pusėje nėra saugu.“
Susitinkame su gidu ir jis mus veda į kairę. „Na, banditai puola vietinius, o turistus jie gerbia už drąsą, už tai, kad jie čia atvažiuoja“, – paguodžia mus.
Turistų atvažiuoja nedaug, nes grupės sudėtis – mūsų pora ir gidas. Turizmo agentūrų darbuotojai net nešioja marškinėlius su užrašais „Don‘t skip Salvador!“. Visą vakarą praleidome sostinės senamiestyje, apžiūrėjome unikalią modernią bažnyčią, pirmąjį kazino Centrinėje Amerikoje, klausėmės muzikos centriniame parke, džiaugėmės gražiu vakaru kartu su vietiniais gyventojais. Tikrai nejutome jokios grėsmės, vien tik draugiškus žvilgsnius.
Salvadoriečiai mėgsta pasigirti, kad jie gyvena turtingiau už kaimynines šalis. Kad „čikenbusai“ iš JAV pirmiausiai atkeliauja pas juos ir čia pasidarbavę, parduodami į Nikaragvą arba Gvatemalą. Salvadoriečiai giriasi rodydami geležinkelio bėgių liekanas ir seną lokomotyvą. Mat ši šalis, vienintelė Centrinėje Amerikoje turėjo geležinkelį. Tačiau civilinio karo metu žmonės išardė bėgius ir pardavė metalo supirkėjams.
Prabangi ekskursija
Kitą dieną, užsisakę išvyką į Ruta de la Flores, vėl buvome nustebinti, kai prie mūsų viešbučio ryte privažiavo ne gringų pilnas autobusiukas, o lengvoji mašina. Viena gidė dirbo mums vieniems. Jautėmės prabangiai, tačiau supratome, kad turizmo verslas čia dar neklesti. Tai pripažino ir gidė. Ji sakė, kad turistai vengia sostinės ir važiuoja tik į El Tunco arba didelėmis grupėmis keliauja į kitus vandenyno pakrantės kurortus, arba lipa į kalnus.
Pravažiavę dienos maršrutą su gide Ruta de la Flores, supratome kad be reikalo išlaidavome. Galėjome ramiai ir patys čia atvažiuoti. Jaukiose mažų miestelių gatvėse nesijaučia jokios grėsmės. Patikimumo įspūdį sukelia dažnai sutinkami turizmo policijos ekipažai. Taigi, per visą poros mėnesių kelionę tik vienąsyk patikėjome amerikiečių sukurtu grėsmės mitu. Tai mums kainavo 100 dolerių. Daugiau tokių klaidų nekartojome.
Paklausite, ar verta važiuoti į Salvadorą? Atsakysiu: jeigu tai – vienintelis kelionės tikslas, tai galbūt neverta. Nes ir šalis labai maža. Tačiau aplink Salvadorą yra dvi labai mielos šalys – Gvatemala ir Nikaragva. Suplanavus kelionę per visas tris šalis, patirsite daug puikių įspūdžių.