– Kaip pavasarį paskelbtas karantinas pakeitė tavo kasdienę rutiną, gal pašvęstajam žmogui panašaus pobūdžio nelaimes lengviau pakelti?
– Prasidėjus pandemijai, dalyvavau Vilniaus universiteto tyrime dėl psichologinės žmonių būsenos karantino metu. Man ir pačiai buvo įdomu matyti periodiškai pateikiamus savo atsakymus, iš jų ryškėjo, kad daugiau ar mažiau gyvenau įprasto gyvenimo ritmu – skirdavau laiko išeiti į lauką, netūnojau nuolat socialiniuose tinkluose, radau jėgų dirbti, palaikiau santykius su artimaisiais. Kaip pašvęstasis žmogus irgi negaliu pasakyti, kad galėjau daugiau laiko skirti maldai. Karantinas nevirto ilgomis, užsitęsusiomis rekolekcijomis, kaip būtų galima pasvajoti. Bet manau, kad tikėjimas tikrai labai padėjo ir padeda išlaikyti stabilumą. Svarbu nepadaryti coronos savo gyvenimo centru, nepradėti gyventi baimėmis. Tikintis žmogus irgi patiria abejonių ir atkryčių, išbandymų ir nuodėmių. Bet galbūt mes turim praktikos, kaip susiorientuoti ir sugrįžti į tą tikrąjį centrą, o grįžus į jį viskas tampa ištveriama. Ištveriama su gyvenimo skoniu, kvapu – su tikruoju gyvenimu.
Manau, kad privalome laikytis visų prevencinių priemonių, kokios tik yra įmanomos. Bet viena yra įprasti nešioti kaukes, kita – išmokti branginti santykį; taip, kaip karantino metu bendravom, galų gale kaip aš pati bendravau su savo artimaisiais, kiek dėmesio galėjau skirti savo mamai, tikrai gali būti kelrodis ir užduotis visam gyvenimui. Guosti, turėti kantrybės, džiaugtis, kad šitas žmogus yra gyvas, yra šalia, ir dėkoti už jį Viešpačiui.
– Su seserimi Adele karantino metu pradėjot kurti „CCžinias“ – trumpus smagius ir optimizmo įkvepiančius filmukus, kuriuos skelbėte socialiniame tinkle. Papasakok, kaip kilo ir rutuliojosi ši idėja.
– Mintis kurti panašius siužetus buvo kilusi ir anksčiau, bet dėl laiko stokos apsiribodavom ištara: „Darom?“ – „Na, gal kada nors.“ Prasidėjus karantinui mus ištiko netikėtos atostogos – su seserimis trumpam išvažiavom į kaimą. Tuo metu iš aplinkos jautėsi labai daug nerimo, nes trūko informacijos apie patį virusą ir jo padarinius. O mes vaikštinėjom po gražų pavasarišką mišką, džiaugėmės bundančia gamta ir tiesiog panorom pasiųsti bent kokios nors paguodos žmonėms ir kuo platesniam jų ratui – bendruomenei, artimiesiems ir tiems, kurių nepažįstame.
Karantino metu turėjau daug progų pamąstyti, kaip ir dėl kokių priežasčių atsiranda kūryba. „CCžinių“ atveju ji gimė dėl mūsų pačių tuometinės laimės būsenos ir noro bent jos kruopelyte pasidalinti su kitais. Iš pradžių trumpas laideles filmavom ir žiūrovams keldavom į feisbuką kiekvieną dieną, karantinui pasibaigus mus vėl pavijo darbai, todėl keliam po vieną epizodą šeštadienį ir sekmadienį. Nusprendėm – turi būti trumpa, linksma ir būtinai turi būti mintis! Kai filmuojam, būna bene smagiausias laikas per savaitę. Kuriame dviese, todėl pirminė idėja kūrybos procese gali radikaliai pasikeisti, – tai man ir džiugu, ir pamokoma, ir yra progos augti, kad kūrybos nesisavintume, vadinasi, įveiktume žmogišką valdingumą ir savininkiškumą.
– Ar pastebi, kad filmuke dažniau tu esi ta sąlyginė nesusipratėlė, ir ar specialiai taip sutarėt, ar tas pasidalinimas įvyko natūraliai?
– Tai tik vaidmuo, ne mano tapatybė. Iš tikrųjų mes su Adele dėl to vaidmens kartais net konkuruojam, kuri bus toji – juokinga ar kvailoka. Gal kada ir baisu buvo pasirodyti kvailelei, bet dabar jaučiu laisvę kurti bet kurį vaidmenį – gerietės ar blogietės, išmintingosios ar kvailelės. Su branda atėjo supratimas, kad tos baimės, rūpinimasis, kaip atrodai, – baisi nelaisvė.
– Esi Mažosios akademijos kursų koordinatorė. Kaip jautiesi, kai paskaitoms vykstant nuotoliniu būdu auditorija, kurioje paprastai vos tilpdavo visi klausytojai, yra tuščia?
– Auditorija tuščia, bet širdis tikrai ne. Mažoji akademija veikia jau dešimtus metus, todėl dalį klausytojų pažįstu labai artimai, ir tai man didžiulė Dievo dovana. Prieš stodama į vienuolyną, turėjau nemažai draugų, su dažnu paatviraudavom, kartais būdavau ta ausis, kuri išklauso. Labai džiaugdavausi kiekvienu tokiu santykiu, kuris yra atviras, kuris leidžia pamatyti žmogaus širdį. O dabar, kai esu sesuo, esu visų sesuo ir visų ausis. Galvoju, jog tai Dievo malonė, kad galiu tuos žmones pažinti, išklausyti, nešioti savo širdy ir prisiminti maldose.
Šiais metais Mažojoje akademijoje didžioji dalis paskaitų vyksta nuotoliniu būdu. Į srautines paskaitas susirenka šimtas ar net daugiau klausytojų ir dėl saugumo reikalavimų būtų neįmanoma jų visų priimti. Taip, iš pradžių jaučiau gailestį, nes ne vien man svarbu susitikti žmogų, tai svarbu ir dėstytojams, ir patiems klausytojams, kurių dažnas ieško bendruomenės, santykio su bendraminčiais. Suprantame, kad gali nutikti taip, jog mūsų kursai bus sunkiau prieinami vyresnio amžiaus žmonėms, kuriems sudėtingiau įsidiegti programėlę ar prisijungti. Bet jie randa gražių išeičių. Viena aštuoniasdešimtmetė klausytoja, sužinojusi, kad kursai vyks nuotoliniu būdu, pasidžiaugė galėsianti paprašyti savo vaikaitės padėti.
Tik prasidėjus registracijai, pirmiausia registravosi nuolatiniai Mažosios akademijos klausytojai, bet po to pradėjo registruotis kauniečiai, jonaviečiai, kretingiškiai, alytiškiai, anykštėnai – tie žmonės, kurie svajojo apie šiuos kursus, bet neturėjo nei laiko, nei resursų atvykti iš kitų miestų. Dar nuostabiau, kad pradėjo registruotis žmonės iš Vokietijos, Prancūzijos ir net iš JAV!
Dėstyti nuotoliniu būdu patogu ir kai kuriems dėstytojams – jiems neprivalu gyventi Vilniuje. Taip, bendravimas per nuotolį turi minusų: per pertraukėlę negali prieiti ir pakalbinti dėstytojo, kažką patikslinti ar pasiklausti. Bet mokantis per „Zoom“ programėlę atsiranda kitų privalumų.
– Esi humanitarinių mokslų daktarė, anksčiau buvai atsidavusi literatūros pasauliui. Kiek jo likę tavo gyvenime ir kiek šiuo metu gali ir nori jam skirti savo laiko ir savęs?
– Disertaciją apsigyniau 2006 m. Daryti mokslinį tyrimą man buvo labai įdomu. Bet kai visa tai turėjau išrašyti būtent tam tikru stiliumi, tam tikru būdu, man visa tai pasirodė tolima, nesvarbu ir iš esmės tai padariau tik todėl, kad buvau įsipareigojusi – matyt, nugalėjo pareigos jausmas.
Sakoma, jeigu nori netekti hobio, padaryk jį savo profesija. Literatūrą padarydama profesija, netekau pomėgio, netgi džiaugsmo skaityti knygas, mėgautis poezija, iš dalies dėl to vėliau pakeičiau profesiją. Praėjus keleriems metams, kai disertaciją sėkmingai pamiršau, skaitydama poetą Algimantą Mackų, kurį labai mėgstu, suvokiau, kad iki šiol jo absoliučiai nesupratau, ir staiga pamačiau tokius klodus, tokį poezijos žmogų, apie kurį tikrai norėčiau parašyti. Iki šiol vis paskaitau ir su atjauta išgyvenu Mackaus poezijos žmogaus tragediją. Tikėjimas ir santykis su Dievu labai pakeitė mano žvilgsnį į literatūrą ir į žmogų literatūroje. Galvoju, kada nors apie tai reikėtų parašyti dėl tiesos, mano pačios supratimo tiesos. Bet nesiimu vėl mokslo, mokslingo rašymo, nes turiu kitas pareigas – yra daug žmonių, prie kurių gyvenimo man duota ypatingai prisiliesti. Tai ypatinga malonė prisiliesti prie žmonių širdžių. Niekas negali būti taip įdomu kaip žmogus. Net žmogus knygoje. Tikras žmogus visada bus tai, kas netikėčiausia, tai, kas kūrybingiausia, tai, kas giliausia. Ir jei aš turiu rinktis, ar rašyti straipsnį apie Mackaus poeziją, ar kalbėtis su žmogumi apie jo tikėjimą ir netikėjimą, apie jo gyvenimą, aš visada pasirinksiu tikrą žmogų.
– Papasakok apie savo knygą „Mėlynas apsiaustas“. Kaip ji atsirado ir kodėl rašei būtent vaikams?
– Yra labai įvairių priežasčių kūrybai gimti ir tos priežastys yra įvairiasluoksnės. Viename iš dviejų Biblijos pasakojimų apie sukūrimą pasakojama, kaip Dievas pasikviečia žmogų ir žmogus pavadina tai, ką sukūrė Dievas, ir tokiu būdu su juo bendradarbiauja. Nes tai, ką sukuria Dievas, tampa tuo, kaip žmogus pavadina. Dievas žmogų kūrė pagal panašumą, o kūrybingumas, mano supratimu, yra vienas iš aspektų, kuo esam panašūs į Dievą. Kūrybingumą turi visi, tik mūsų galimybės, ką mes galime sukurti, skiriasi.
Būna, kažkas viduje labai kirba, net niežti pirštų galiukai. Akivaizdu, ką turi daryti – atsisėsti prie kompiuterio ir pradėti rašyti. Tai ir darau. Įsijungiu kompiuterį ir... dar užeinu į feisbuką. Viskas, kas iš to išeina, – trys eilutės impresijos. Bet jei būčiau tinkamai nukreipusi energiją, tai galėjo virsti puslapiu apsakymo ar romano. Taip išsklaidoma energija, kūrybinė jėga. Tad galima klausti, kokios psichologinės būsenos reikia, kad žmogus sutelktų savo kūrybingumą į tam tikrą konkrečią užduotį, kuri pakeliui pasirodys varginanti, kankinanti, išplėšianti širdį. Galbūt parodanti visą mūsų silpnumą, bejėgiškumą. Kas su manim turi nutikti, kad tapčiau rašytoju ar menininku? Juk pabaigti ir iki galo įgyvendinti idėją yra tikrai sudėtinga.
Todėl galvojau apie tas priežastis, kurios mus verčia įgauti tą kryptingumą. Motyvuoti save materialiniais dalykais? Išsivalyti širdį, kai labai skauda? Rašyti, nes nesinori dirbti kito darbo?
Vienu metu dirbau mūsų kongregacijos vaikų daržely. Su vaikais labai smagu, bet kai savo žinioj turi penkiolika vaikų, kurie vienu metu ir tave labai myli, ir nori eiti galvomis, yra sunku. Jaučiausi pavargusi, daug sirgau, nes daržely normalu, kad pirmus metus auklėtoja perserga visomis vaikų ligomis. Jaučiausi išsekusi ir ieškojau būdo, kaip iš to persidirbimo, nuovargio išeiti į gyvenimą, džiaugsmą, kūrybą. Šios pastangos virto knygele vaikams. Po to vienas mano draugas skaitydamas komentavo, kad dialogai tikrai kaip iš vaikų darželio. Priėmiau tai kaip komplimentą – vadinasi, jie tikroviški.
Ta istorija pasakoja apie mergaitę, kuri neturi tėčio, jaučiasi apleista mamos, bet atranda labai tikrus dalykus. Kad juos atrastumėm, turim įgyti tam tikros patirties, kuri neretai būna visokia. Man atrodo, kad vaikams negalima meluoti. Ir tą istoriją, nors ir metaforiškai, pasakoti norėjau tikrą, su viskuo, – kad yra sunkumų, kad yra juodų juodžiausioji pragarmė, kad mes galim į ją nusiristi, bet galim iš jos ir pakilti. Kažkaip aš ta knygele vis pasidžiaugiu. Nes visaip gi galėjo būti – tiesiog galėjau parašyti keletą postų į feisbuką.
– Ar šiuo metu rašai ką nors?
– Rašau, bet nežinau, kas iš to išeis.