Kuomet Nikita Chruščiovas po Josifo Stalino mirties atėjo į valdžią 1953 metais, tapo aišku, kad sovietinė sistema ims braškėti, iškritus keliems varžteliams subyrėti gali ir visas vežimas. Tiesa, tos mašinos subyrėjo reikėjo dar palaukti, kol į valdžią ateis kitas didysis reformatorius – Michailas Gorbačiovas – savo reformomis kažkuo panašus į Chruščiovą.
SSRS griūties pradžių pradžia
Visgi Nikitai Chruščiovui ėmus valdyti, buvo padaryta sistemos kracho pradžių pradžia. Šis lyderis ėmėsi reformuoti SSRS. Pirmiausia jis didino vyriausybės populiarumą: ėmė mažinti maisto produktų ir kitų prekių kainas, kas buvo itin patrauklu liaudžiai. Istorikas A. Anušauskas pabrėžė tai, kad pradėta gaivinti minimalias demokratines laisves, teisingumo normas, kolegialumą. Negana to, buvo nutraukta antisemitinė kampanija. Įvyko pirmosios žymiausių kariškių, partijos veikėjų ir jų šeimų reabilitacijos. 1953 m. iš kalėjimų išėjo apie 1000 represuotųjų, vėliau apie 10 tūkst. žmonių. Lageriuose sušvelninamas režimas, peržiūrimos nuteistųjų bylos.
Destalinizacija
1956 m. įvyko SSKP XX suvažiavimas. Žymiausias suvažiavimo įvykis – N. Chruščiovo perskaitytas pranešimas „Dėl asmens kulto ir jo padarinių“. Jame buvo atskleista dauguma J. Stalino nusikaltimų, jis buvo demaskuotas kaip savo kulto kūrėjas, atsakingas už teisingumo normų nepaisymą, masines žmonių represijas. N. Chruščiovo pranešimas buvo ilgai slepiamas nuo visuomenės. Po šio suvažiavimo prasidėjo destalinizacija.
20-asis suvažiavimas prasidėjo 1956 metų vasario 14-ąją ir tęsėsi net vienuolika dienų. Jo pabaigoje – vasario 25-ąją – N.Chruščiovas perskaitė pranešimą apie savo buvusio šefo nusikaltimus. N.Chruščiovo pranešimą galėjo išklausyti tik Sovietų Sąjungos piliečiai. Gausūs svečiai, atvykę iš viso pasaulio, į posėdžių salę nebuvo pakviesti. Vadinamojo slaptojo pranešimo turinys kelias savaites buvo žinomas tik maždaug keturiems tūkstančiams suvažiavimo dalyvių. Tačiau netrukus informacija „nutekėjo“, ir slėpti nebuvo ką, nes Vakarų radijo stotys skelbė plačias dokumento ištraukas.
N. Chruščiovas savo pranešime pateikė kruopščiai atrinktus faktus apie J. Stalino nusikaltimus, pirmiausia – savo bendrapartiečių atžvilgiu (parodomieji teismai, bylų fabrikavimas, komunistų partijos gretų valymai, didžiojo teroro suplanavimas 1937-1938 m.), Sovietų Sąjungos tautų trėmimai ir kt. Tačiau pagrindinė (daugiau nei aštuonias valandas trukusio) pranešimo mintis buvo paprasta: J. Stalinas elgėsi netinkamai, nes... nesilaikė didžiausio komunistinio autoriteto – Vladimiro Lenino nurodymų, turėjusių trumpiausiu keliu atvesti darbo žmones į šviesų rytojų. Pamindamas lenininio mokymo dogmas, Stalinas uzurpavo valdžią partijoje ir šalyje ir išaukštino savo „asmens kultą“. Tad N. Chruščiovas ir jo bendražygiai išreiškė viltį, jog ištaisius Stalino klaidas, pavyks sugrąžinti šalį į teisingą, marksizmo-leninizmo mokymu pagrįstą komunistinio bendrabūvio kelią.
Vienareikšmis sakralizuoto ir neklystančio lyderio demaskavimas pribloškė ir sovietinius partinius funkcionierius, ir paprastus žmones, kurie buvo įtikėję sovietinės propagandos sukonstruotu didžiojo „visų laikų ir tautų vado“, genialaus karvedžio ir tiesiog „geraširdžio dėdulės“ mitu. Sovietų Sąjungoje prasidėjo naujas politinis kursas – destalinizacija. Mauzoliejuje šalia V. Lenino mumijos gulėję J. Stalino palaikai buvo tyliai ir be iškilmių užkasti prie Kremliaus sienų. Per šalį nusirito praktinio destalinizavimo banga – šalinami Staliną įamžinusios monumentaliosios architektūros šedevrai, pervadinami miestai, gatvės, upės ir pan.
Iki šiol istorikai nesutaria, ko siekė N.Chruščiovas, nuvainikuodamas J.Staliną. Vieni mano, kad jis, kaip ir Michailas Gorbačiovas, siekė reformuoti totalitarinę sistemą, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, jokioms reformoms nepasiduoda. Kiti manė, kad jis norėjo atkeršyti „tautų vadui“ už patirtus pažeminimus ir asmenines skriaudas. Vyresnysis N.Chruščiovo sūnus Leonidas Antrojo pasaulinio karo metais tarnavo naciams. Kai jam buvo skirta mirties bausmė, tėvas prašė J.Stalino užtarimo. Diktatorius į sandėrius nesileido.
Po 20-ojo suvažiavimo, sudrebinusio totalitarinės sistemos pamatus, prasidėjo vadinamasis atšilimas. Kaip tik tuo metu Aleksandras Solženicynas, vėliau Nobelio premijos laureatas, paskelbė savo pirmuosius kūrinius, kuriuose atskleidė visą stalininių lagerių siaubą. 1956-aisiais iš gulagų plūstelėjo milijonai kankinių. Milijonų kitų kaulai liko dūlėti Sibiro ir Tolimųjų Rytų platybėse.
Sparčiausiai reabilitacija vyko 1956-1958 m. Vėliau ji vis lėtėjo, menkėjo. Nauja destalinizacijos banga prasidėjo po SSKP XXII suvažiavimo, įvykusio 1961 m. Jos metu SSRS nebeliko pavadinimų, susijusių su J. Stalino vardu, jo paminklų. Stalino palaikai buvo išnešti iš mauzoliejaus ir palaidoti šalia Kremliaus sienos.
Nikita Chruščiovas sugriovė Stalino mitą. Chruščiovo išpuolis prieš Staliną buvo esminis posūkis pasaulio komunizmo istorijoje, davęs pradžią abejonių, erezijos bei atviro maišto epochai. Leninizmo dogma, netekusi pirminės hipnotizuojančios galios, virto veidmainiška sugedusių biurokratų priemone įteisinti savo valdžios monopoliui. Tačiau N. Chruščiovas ir jo vadovaujama komunistų partija pasmerkė tik J. Staliną, o ne stalinizmą – prievarta ir melu grindžiamą marksizmo-leninizmo ideologiją bei totalitarinį valstybės ir visuomenės valdymą. Svarbiausia tai, kad stalininio režimo liberalizavimas nepalietė komunistinės sistemos pagrindų. Partija, remiama represinių struktūrų, ir toliau liko dominuojanti jėga visuomenėje.
„Atlydžio“ ideologija
Kai paėmė į savo rankas valdžią Chruščiovas ir pasmerkė Staliną bei jo metodus, daug kam atrodė, kad jo valdymas yra liberališkesnis: nebėra Stalino vykdytų masinių deportacijų ir teroro, nėra NKVD „troikų“ masinių sprendimų už akių, paleista iš Sibiro dalis Stalino laikų tremtinių (jų tarpe didesnė dalis kunigų ir gyvi likę vyskupai), pakelta geležinė uždanga, galima susirašinėti su artimaisiais Lietuvoje ir jiems pasiųsti dovanų, nuo 1959 m. galima lankytis Lietuvoje (bent Vilniuje ir dar keliose leistose vietose), galima gauti iš Lietuvos periodikos ir kai kurių leidinių ir kt. Ši Chruščiovo politika Vakarų tam tikruose, net ir katalikų, sluoksniuose sudarė opiniją, kad Chruščiovas yra žymiai humaniškesnis, ne toks tironas, koks buvo Stalinas. Chruščiovas buvo užsimojęs visiškai sunaikinti religiją visomis priemonėmis. Ir Stalinas buvo pasmerktas šiuo klausimu tik dėl to, kad davęs perdaug laisvės Bažnyčiai ir toji atgijusi, sustiprėjusi. Todėl Chruščiovas pasiryžo grįžti prie Lenino mokslo, jo nurodytų metodų.
Pagal marksizmą, religija priklauso anstatui ir yra kapitalistinės ekonominės bazės padarinys. Dėl to pakanka keisti kapitalistinę bazę socializmu, ir naujoji ekonominė bazė padarys religiją nereikalinga. Priešrevoliuciniais metais Leninas sakė, kad religijos klausimas esąs trečios ar ketvirtos svarbos, kad nereikią skelbti ateizmo, nes tai atgrasins darbininkus. Pirmiausia, Lenino žodžiais, reikia siekti vienybės kovoje už prispaustųjų klasę, nes sukurti rojų žemėje yra svarbiau nei nuomonių vienodumas proletarų tarpe apie rojų danguje.
Tačiau atėjęs į valdžią, Leninas pakeitė savo priešrevoliucinį liberalizmą ir šio nuostato vietoje jis liepė įrašyti kitą, kuris garantuotų religinės ir priešreliginės propagandos laisvę. Šis nuostatas tapo 1918 m. liepos 10 d. RSFRSR konstitucijos 13 straipsniu. Šiuo būdu Leninas siekė panaudoti visą komunistų partijos ir valstybinio aparato galią kovai su religija.
Marksizmas-leninizmas, remdamasis mokslo duomenimis, nagrinėja religiją ne kaip atsitiktinį visuomenės gyvenimo reiškinį, o kaip socialinį istorinį reiškinį, atsiradusį dėl tam tikrų socialinių ir gnoseologinių priežasčių. Marksizmo-leninizmo pozicija tokia: religija atsirado dėsningai, atitinkamai išsivysčius žmonių visuomenei, ir taip pat dėsningai turi išnykti, pasiekus atitinkamą žmonijos raidos etapą.
Tikrumoje marksizmas-leninizmas yra pilnutinė ateistinė ir materialistinė pasaulėžiūra arba pseudoreligija, kuri be galo netolerantiška kitų idėjoms bei religijoms ir, imituodama Dekalogą, sako, kad be dialektinio materializmo niekas neturi turėti kito dievo. Marksizmo pseudoreligijai niekas negali stovėti skersai kelio arba greta jos – viskas turi būti sunaikinta.
Chruščiovo valdymo metu buvo pakeista tik kovos su religija taktika. Kova su religija, su mm aidu mu yra komunistinės doktrinos logiška išvada ir pasėka. Jokio palengvėjimo, jokio pasikeitimo nesimatė Chruščiovo valdymo metu. Priešingai, sugrįžimas prie leninizmo metodų apsprendė visą Chruščiovo režimo politiką. Tai buvo naujas tarpsnis Sovietų Sąjungos kovoje su religija – toji kova buvo sustiprinta, suintensvvinta.
Taigi N. Chruščiovas, atsigręžęs į dar marksistų-leninistų sukurtą ateizmo politiką, siekė per ideologiją paveikti žmogų.
Siekiant „sukurti komunistinį žmogų“ buvo cenzūruojamas menas, ypač literatūra. Oficialus požiūris į kritiką, kaip į partijos politikos vykdytoją meninės kultūros sferoje liko nepakitęs per visą sovietmetį, nepaisant besikeičiančių „atlydžių“ bei „įšalų“. Kritika dėl savo socialumo, visuomeniškumo tuo metu dominavo. Tarp kritikos ir literatūros mokslo buvo aiški riba. Po Stalino mirties, į valdžią atėjus Chruščiovui, prasidėjo nemažai palankių vėjų žadėjęs naujas etapas, kuris dar kitaip yra vadinamas „atlydžiu“. Jo pasekoje turėjo būti sumažintas literatūros cenzūravimas. Tačiau žadėtasis atlydis taip ir neištirpo. Žvelgiant kas pasikeitė tuo laikotarpiu ne bent galima paminėti tai, kad Stalinas jau ne be buvo tokia ryški, šlovinama, suidealizuota asmenybė. Literatūrologė O. Baliulytė visą „atlydžio“ procesą įvardino, tai kaip „kampaniją prieš revizionizmą“.
Lenktynės su JAV ir Šaltasis karas
SSRS su JAV santykiai tuo laikotarpiu buvo vadinami „Šaltuoju“ karu. Pasibaigus antrajam pasauliniam karui, Vakarų valstybių santykiai su SSSRS pablogėjo, todėl 1946 m. JAV mieste Fultone D. Britanijos ministras pirmininkas V. Čerčilis paskelbė, kad R. Europą atskyrė „geležinė uždanga“( nedraugiškas kokios nors valstybės politinis ir kultūrinis izoliavimas nuo kt. šalių). Jis paragino ginti demokratines vertybes bei sustabdyti „tirono pergalės grėsmę“-komunizmo it SSSRS įtakos plitimą. Šis V. Čerčilio kvietimas stoti į kovą prieš komunizmą tradiciškai laikomas šaltojo karo pradžia, tačiau iš tikrųjų varžybos tarp SSRS ir Vakarų demokratijų prasidėjo gerokai anksčiau.
„Šaltasis karas“ – tai dviejų supervalstybių (JAV ir SSRS) varžybos įvairiose srityse, kurios neperaugo į „karštąjį karą“ (t. y. tiesioginį karinį susidūrimą). Pirmą kartą sąvoką panaudojo JAV prezidento patarėjas B. Baruchas 1947 m. („neturėkime iliuzijų, vyksta šaltasis karas“). Šaltasis karas pasireiškė ne tik ginklavimosi varžybomis, bet ir bet kokio politinio, ekonominio bendradarbiavimo nebūvimu, ideologinių skirtumų išryškinimu bei galingai veikiančio propogandinio aparato veikla.
N. Chruščiovo laikais pagerėjo tarptautinė atmosfera. SSRS vidaus ir užsienio politikoje įvyko tam tikrų pokyčių. Buvo atsisakyta masinio teroro politikos, tautų ar ištisų socialinių sluoksnių ar grupių genocido, trėmimų ir kitų masinių represijų, nutrauktos politinio įtarumo kurstymo kampanijos, sumažinta represinių struktūrų savivalė. Pasauliui buvo leista suprasti, kad SSRS valstybinio teroro politikos daugiau nebevykdys, tačiau komunistų partija ir toliau išliks vienvaldė politinė jėga, o esamas komunistinis režimas nesikeis. N.Chruščiovas viešai prabyla apie savarankišką įvairių tautų kelią socializmo link. Tai paskatina sovietinio bloko šalis imtis esminių reformų. Buvo labiau atsigręžta į Vakarus.
N. Chruščiovas suvokė, jog reikia reformuoti ekonomiką, kad SSRS ir socializmas taptų vakarietiško kapitalizmo alternatyva. 1957 m. jis pradėjo kampaniją „pasivyti ir pralenkti JAV“.
1962 m. kilo Karibų jūros krizė po to, kai SSRS dislokavo vidutinio nuotolio raketas Kubos saloje. JAV, kaip atkirtį, pradėjo ekonominę ir politinę blokadą. JAV prezidentas Džonas Kenedis, atėjęs į valdžią 1961 m. sausio 20 d., tęsė D.Eizenhauerio politiką, planavo išlaipinti JAV kariuomenės dalinius Kuboje, kurioje 1959 m. sausio 1 d. įvyko revoliucinis perversmas – į valdžią atėjo Fidelis Kastro. Tuo tikslu nuo 1961-ųjų lapkričio amerikiečiai rengė slaptą karinės operacijos planą „Mangustas“ – destabilizuoti F. Kastro režimą. Dabar jau ne paslaptis, jog būtent N. Chruščiovas pasiūlė suteikti pagalbą Kubai ir nuplukdyti į ją raketas su branduoliniu užtaisu. „Aš pagalvojau, – o ką, jei mes, susitarę su Kubos vyriausybe, apjuostume šalį raketomis su branduoliniu užtaisu? Jos taptų skydu atvykusiems JAV kariuomenės daliniams“, – vėliau rašė N. Chruščiovas. Po pokalbio su A.Mikojanu, apsilankiusiu Kuboje, N.Chruščiovas suprato, jog išsaugoti Kubą įprastais ginklais nepavyks. Reikėjo skydo Kubai apjuosti vidutinio nuotolio branduolinėmis raketomis. Diskusijos šia tema SSRS Gynybos taryboje ir CK truko ilgai. Ir pagaliau sprendimas priimtas – nutarta slapta nugabenti į Kubą žmones ir karinę techniką. 1962 m. gegužės 27 d. sovietai patvirtino karinės operacijos slaptą planą „Anadyr“, ir tą pačią dieną į Kubą išskrido CK politbiuro nariai Rašidovas ir Biriuzovas tartis su F.Kastro. Pagal N.Chruščiovo sumanymą sovietai privalėjo aplenkti JAV operacijos planą „Mangustas“. Sovietų kariniai daliniai, išsidėstę Kuboje, turėjo būti karinėje parengtyje ir laukti įsakymo iš Maskvos – raketomis smogti JAV politinius, ekonominius objektus.
Gegužės 28-29 dienomis sovietų delegacija Kuboje tarėsi su F.Kastro ir Rauliu Kastro. Šie sutiko su Sovietų Sąjungos nutarimu. Prasidėjo kariuomenės komplektavimas, kadrų rengimas, numatyti diplomatinių ryšių kanalai. Karinei operacijai buvo formuojama armija, panaudojant 43-iosios raketinės armijos dalinius. Ši armija buvo sukurta dar 1960-aisiais. Jos sudėtyje buvo karinės parengties daliniai, ryšininkų pulkas, karinis tribunolas, karinė prokuratūra, autotransporto ir sargybos kuopos, ypatingasis KGB skyrius.1962 m. spalio 18 d. Baltuosiuose rūmuose susitiko SSRS užsienio reikalų ministras A.Gromyka ir JAV prezidentas Dž.Kenedis. Buvo pareikšta, jog JAV nesirengia pulti Kubos, o tuo tarpu ant prezidento stalo gulėjo raketų „R-12“ fotonuotraukos. Dž.Kenedis neprasitarė, jog jam žinoma apie sovietų raketų išdėstymą Kuboje, o A.Gromyka nutylėjo, jog papildomai į Kubą plaukia raketos. SSRS ambasadorius JAV Dobryninas apie raketas Kuboje nieko nežinojo, apie tai nežinojo ir kiti SSRS atstovybės darbuotojai, sovietiniai žurnalistai tik iš užsienio spaudos pranešimų numanė. Jie teigė, jog tai – provokacija. Tik kai SNO buvo išplatintos nuotraukos su sovietų raketomis, tai slėpti buvo beprasmiška. N.Chruščiovas pasiuntė Dž.Kenedžiui pranešimą: „Kad nuramintų Amerikos žmones… Sovietų sąjungos vyriausybė įsakė demontuoti ginkluotę, kurią jūs vadinate puolamąja, ir grąžinti ją į SSRS“. Bet žodžio „raketos“ čia nebuvo. Spalio 26-27 dienomis Maskvoje buvo sprendžiama, kaip pasielgti. Buvo rastas kompromisas: N.Chruščiovas išsiuntė Dž.Kenedžiui du pranešimus, kurių viename pažadėjo išvežti sovietines raketas, jei JAV nepuls Kubos, antrame reikalavo, jog amerikiečiai išvežtų savo raketas iš Turkijos.
Siekiant išvengti karo Chruščiovas susitinka su Kenedžiu ir sutaria JAV bei SSRS santykius grysti pariteto principu- kiekybiniu ir kokybiniu branduolinių užtaisų lygybe.
Chruščiovo valdymo laikotarpiu pašiltėjo ir santykiai su Vakarais, tačiau TSRS neatsisakė šaltojo karo, kuris 7-o dešimtmečio pradžioje Karibų krizės metu vos nevirto „karštuoju“ karu. Nikita Chruščiovas buvo pirmasis Sovietų Sąjungos vadovas, išvykęs vizito į užsienį, kalbėjęs iš JTO tribūnos.