„Savo profesiją pasirinkau ganėtinai keistai. Iki tol, kol pradėjau susipažinti, kas apskritai yra video ir visa video industrija, neturėjau nei kameros, nei telefono su kamera. Vieną dieną draugas gavo telefoną su kamera ir pradėjome žaisti su ja. Greitai atsirado ambicija sukurti savo „filmą“. Susikviesdavau klasiokus ir režisuodavau juokingus video klipus, kad turėtume iš ko pasijuokti. Juokdavomės iki ašarų. Sakyčiau, kad tai buvo mano pirmieji susidūrimai su filmavimu.Greitai kiemo draugams pradėjo atsibosti filmuoti juokingus klipukus, o sukurti kažką kokybiškesnio nebuvo įrangos ir noro iš aplinkinių ir dar prie to paties – pasibaigė vasara. Padėjau linksmus pafilmavimus į šalį, susidomėjau kitomis veiklomis. Praėjo metai ir aš pradėjau įžengti į tikrą paauglystę, tuomet imi kitaip vertinti daugelį dalykų. Hormonai, velniškos pagundos, toksiški draugai ir prasti pažymiai susidėjo į tam tikrą depresiją, kuri vieną dieną privertė mane pasiimti kartu su savimi į lauką tėvų nupirktą skaitmeninį fotoaparatą su filmavimo funkcija. Filmuojant ir montuojant pasijutau išsilaisvinęs ir su milžiniška motyvacija tai daryti kiekvieną dieną “, – atvirauja pašnekovas.
– Filmavimai – labiau pomėgis, ar darbas?
– Manau, kad atradau savąjį kelią. Dar tuomet, kai neturėjau reikiamos įrangos daržnai susimąstydavau – jeigu aš jaučiuosi beprotiškai laimingas filmuodamas su paprasta kamera, kas bus kai į rankas paimsiu kino kamerą? Nuo tos dienos mano mintys sukasi video produkcijos pasaulyje ir tai mane kiekvieną diena motyvuoja keltis iš lovos. Dabar man filmavimas – tai ne vien kruopščiai sudėlioti kadrai, tai įvykis nuo… iki. Istorijos apie žmones, apie akimirkas, apie gyvenimą… Emocijų perteikimas ar kvapą gniaužiantis veiksmas, jausmų subtilumas ar trykštanti energija. Mano, kaip video kūrėjo tikslas – leisti žiūrovui ne tik pamatyti, bet ir pajusti istoriją, tapti jos dalyviu čia ir dabar. Nesvarbu, ar tai šventė ant jūros kranto, ar verslo pristatymas, kiekviena idėja gali virsti unikalia kompozicija. Dėmesys detalėms, vizijos išpildymas, originalūs sprendimai. Į kiekvieną projektą leidžiuosi kaip į kelionę, pasiimdamas su savimi pozityvią energiją, kuri yra mano varomoji jėga.
– Koks buvo pirmasis mokamas užsakymas, pirmieji uždirbti eurai?
– Klasiokė mokykloje mane rekomendavo renginių organizatoriui ir jis pakvietė mane filmuoti pristatomąjį automobilių renginio klipą. Smagiausia dalis buvo ta, kad aplink automobilius, kuriuos filmavau pozavo merginos modeliai. Man, kaip jaunam paaugliui tuo metu atrodė, kaip pasiekimas, neskaitant to, kad sumokėjo dar už tai. Pamenu dar pasiskolinau iš draugo geresnę kamerą šiam filmavimui. Tuo metu, kai norėjau įsigyti kokybišką kamerą, buvo pinigų stygius. Aplink mane nebuvo gerai apmokamo darbo vietos ir dar buvau pats be patirties. Tekdavo uždarbiauti kapojant malkas arba kažką perpardavinėjant. Tai privertė mane vasarai iškeliauti į Jungtinę Karalystę. Pradirbęs kelis mėnesius įsigijau savo pirmą profesionalesnę kamerą – „Panasonic G7“, kuri galėjo filmuoti 4K raiška. Šokinėjau iš laimės tuo metu ir ilgai nedelsęs grįžau į Lietuvą toliau tobulinti save ir dirbti tik su video filmavimais. Po kelių mėnesių gavau klientą, kuriam filmuodavau kiekvieną mėnesį ir kamera atsipirko labai greitai.
– Egzotiškiausia filmavimo patirtis, nufilmuoti kadrai?
– Viena iš egzotiškiausių patirčių tai buvo vestuvės Ispanijoje prie ramiojo vandenyno. Buvo rugsėjo pabaiga, nei vieno turisto ir ne per karšta saulė, kas leido nuostabiai išnaudoti reljefą ir aplinką ramiai ir švelniai. Taip pat, labai sužavėjo Monako miesto prašmatnumas, Nicos pakrantė Prancūzijoje ir Italijos šiaurėje esantis Gardos ežeras bei Dolomitų kalnai. Šiose vietose filmavau reklamas, dėl kurių esu labai dėkingas savo ryžtui nepasiduoti ir siekto savo svajonių. Taip pat keliavau pėsčiomis nuo Kauno iki Baltijos jūros su misija nufilmuoti filmą. Gavau rėmėjų ir palaikymą, kuris padėjo šį žygį įgyvendinti. Nebuvo egzotiška, bet pavadinčiau viena iš mano geriausių patirčių filmuojant. Manau, kad dar kartosiu tokį žygį. Labiausiai nepatinka filmuoti „visažinius specialistus“, kurie nepaisant to žino už mane mažiau, kaip kuriamas video, bet nurodinėja ką filmuoti. Tokiems visada sakau: „Ei, aš savo srities specialistas, o tu savo. Leisk man dirbant susikaupti“. Nesusipratimų kildavo retai, tačiau galiu papasakoti apie keletą iš jų. Štai, kad ir vasarą, keliaujant filmuoti dokumentinio filmo į Palangą apie vieną šeimą. Atvykus pas vieną iš pašnekovų, nusprendėme pasivaikščioti ir ieškoti vietos, kur galėtume filmuoti interviu.
Pradėjus filmuoti išseko mikrofono baterija, o atsarginė, kuri turėjo būtų pas mane lagamine, buvo palikta automobilyje už keleto kilometrų. Teko smagiai visiems pasivaikščioti dar katą ir sugaišti šiek tiek laiko. Šiuo metu dažniausiai filmuoju reklaminius video. Ypatingai mėgstu keliauti ir filmuoti reklamas. Akivaizdžiai matomas socialinių platformų augimas leidžia teigti, kad verslo atstovams reikia kažkaip per ekranus parodyti savo produktą, todėl jie renkasi geriausią būdą tam – reklaminiai video. Video klipas susidaro iš trijų veiksnių: idėja – filmavimas – montažas. Karantinas davė daugiau laiko idėjų generavimui ir montažui, filmavimus pradėjome daryti efektyviau, kadangi žinojome, kad perfilmuoti gali nelabai pavykti karantino metu. Vasarą buvo ypatingai didelis kiekis užsakymų, nes dauguma norėjo pasiruošti antrai Covid bangai.
– Kiek vestuvių, krikštynų nufilmavęs. Kokios yra XXI amžiaus tradicinės lietuviškos vestuvės? Kas jose stebina, kas gražu, tradiciška, o kas yra nelabai malonu?
– Šiuo metu vis daugiau žmonių tuokiasi su mažesniu svečių skaičiumi, kartais būna tik tėvai. Gražu, kai jaunieji pasirenka tokias tuoktuves, kuriose nebando pasauliui pabrėžti, kad „EI! MES ČIA TUOKIAMĖS!“ Esu nufilmavęs apie 50 vestuvių Lietuvoje ir užsienyje. Pirmuosius savo vestuvių užsakymus imdavau negalvodamas. Norėjau užsidirbti, tačiau po pirmųjų 10-ties vestuvių filmavimų supratau, kad jaunųjų norai, ne visada teisingi. Savo veiklą – būtent vestuvėse – pradėjau vertinti kaip darbą be kūrybos. Dažniausiai klientai norėdavo daug visko, tačiau patys jaunieji ir atlygis nelabai manęs motyvuodavo pasirašyti sutarties. Žinoma, jeigu pradėčiau daryti, tai kas nemotyvuoja, tai atsilieptų pačiam vestuvių filmui. Laimei atradau stilių, kuriuo degu filmuoti vestuves, kai man pasiūlo. Dabar klientus renkuosi pats. Žinoma, klientų sumažėjo, bet tie klientai, kuriems patiko mano stilius, tapo vieni geriausių.
– Su kokiais sunkumais susiduria Jūsų profesijos žmonės?
– Sunkumų būna įvairių. Kad būtų paprasčiau išvardinsiu dalykus su kuriais susidūriau pats. Visų pirma – žinių trūkumas – gerus metus laiko tikrai blaškiausi ir nežinojau, ką kurti nors labai degiau tuo noru. O kai sukurdavau, pykdavau, nes nebūdavo, taip kaip norėjau. Vieną dieną supratau, kad reikia daugiau išmokti, kad galėčiau kažką įrodyti. Pradėjau žiūrėti video pamokas, skaityti knygas, bandyti atkopijuoti vieną ar kitą video iš interneto. Įgavęs žinių, aš galėjau tiksliau planuoti ir filmuoti, nes jau žinojau, kaip atlikti tam tikrus kameros kampus ar gražesnį montažą. Kol neturėjau kokybiško portfolio, niekas manęs ir nesamdė nebent aš pats. Pradėtos kaupti žinios automatiškai mane stūmė panaudoti jas praktikoje, ko pasėkoje jau turėjau kelis klipus, kuriuos galėjau kažkam parodyti. Kuo daugiau meilės ir pastangų įdėdavau, tuo brangiau mano darbai mane parduodavo klientams. Filmuoti išmokti įmanoma ir vienam, tačiau turint bendraminčių, bet kokiu atveju, bus daug paprasčiau ir įdomiau.
Filmuotojai vienas iš kito gali daug ko išmokti, todėl draugai, bendraminčiai yra būtini norint tobulėti šioje sferoje. Kokybiška įranga taip pat atsirado ne iš karto. Ilgą laiką teko skolintis kamerą arba filmuoti telefonu, kas didelės kokybės pačiam video nesuteikdavo, todėl gera video raiška buvo viena iš svarbiausių problemų, kurias reikėjo spręsti. Žinoma, dabar yra daug paprasčiau, kadangi telefonai filmuoja tikrai kokybiškai ir galima juos panaudoti paprastesniems filmavimams jeigu leidžia kokybė, bet visada renkuosi tik profesionalią kamerą.
– Užsakymai filmavimui dažnesni iš Lietuvos, ar užsienio?
– Sakyčiau, kad santykis šiuo metu yra 50 ant 50. Lietuva man padėjo prasimušti ir dabar gaunu užsakymus iš JAV, Olandijos, Turkijos ir t.t. Kiekvieną diena mano standartai auga, todėl pats bandau suspėti paskui save. Man pačiam bene labiausiai pavykęs darbas – užfiksuotos vestuvės Ispanijoje. Pavyko užfiksuoti nuostabią meilės istoriją su gražiais Ispanijos pakrantės vaizdais. Bet labiausiai džiaugiuosi, kad turiu mylimą darbą. Einu pirmyn, vadovaudamasis viena taisykle – kiekvienam projektui atiduoti 100% savo entuziazmo, minčių ir jėgų. Taip vizijos virsta realybe, o žmonių istorijos – į kitą vietą ir laiką nukeliančiais kadrais. Dirbu su tais, kas manimi pasitiki, o ne primetinėja neišmanymą ir gausybę reikalavimų.