„Vis bučiavome jo mažą kaktytę ir širdį vėrė skausmas, kai jautėme jį vėstantį... Ir visai netrukus pabučiavome visiškai šaltą... Sunkiausia buvo matyti šalia tuščią lovytę ir nuolat girdėti už sienos verkiančius naujagimius, kai mūsų sūnelis tuo metu guli kažkur kitame pastate, šaltame morge.“ „Įsivaizduodavau, kaip trenkiu jį į sieną arba išmetu pro langą, svajojau, kaip palieku gyvybės langelyje. Dažnai žiūrėdavau į jį ir bandydavau ką nors pajausti. Nieko nejaučiau! Kur ta begalinė meilė ir euforija, apie kurią visi taip šneka?“ „Iškart po aborto visa jėga ir sunkumu mane užgriuvo ašaros, kaltė, pyktis, neprasmybė, skausmas, neviltis. Turbūt nėra dienos, kad neprisiminčiau šio įvykio detalių ar vaikelio, kuris galėjo gimti, jei būčiau buvusi stipresnė“. Netektis, asmeninis sprendimas netekti ir sąmyšis susilaukus – trys kardinaliai skirtingos moterų patirtys. Tačiau net jos turi vieną bendrą vardiklį – visoms reikėjo emocinės paramos ir besąlyginio priėmimo neteisiant.
