„Aklų pasimatymų“ mada

Įdomus tuo metu buvo laikas – mano aplinkoje daug kas ėjo į tuos vadinamuosius „aklus pasimatymus“. Nežinau, kodėl nebuvo populiaru prieš tai keistis nuotraukomis, – gal kad pažinčių svetainės buvo pradėjusios gyvuoti visai neseniai, gal apskritai dar buvome nepajautę tų internetinių susitikimų skonio ir nelabai nusimanėme apie pasekmes, o gal tiesiog buvome jauni ir labai nesureikšminome, ar atėjęs žmogus bus šviesiais ar tamsiais plaukais, ar jo nosis bus idealiai tiesi, o akys – būtinai mėlynos (rudos, juodos, žaliai pilkai violetinės...). Dabar reikalavimų turime kur kas daugiau. Tik, deja, neretai jie būna skirti kitiems, o ne sau.

Taigi grįžkime prie pasimatymo. Susirašinėjau su vaikinu iš kito miesto, pavadinkime jį Tomu (vardą, be abejo, atsimenu). Patiko su juo bendrauti – iškalbingas, kaip man atrodė, dėmesingas (pasakojo ne tik apie save, teiraudavosi ir apie mane), neužmiršdavo, ką jam rašydavau. Susirašinėjome gal kelis mėnesius ir vis pakalbėdavome apie susitikimą – kad gal visgi būtų smagu susitikti ir gyvai. Jis pasiūlė, kad atvažiuos į mano miestą, Vilnių, ir pasivaikščiosime centre, nueisime papietauti.

Dar iki šiol pamenu vakarą prieš susitikimą...

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (3)