Pasivaikščiojimas po sovietmečio parduotuves: nors ir deficitinės, kai kurių prekių geidė ne visi

„Atsiprašau, kur duoda?“ – klausi. „Planetos“ kanceliarinių kieme“, – atsako laimingasis. Bėgte namo, pasigriebi kelis rublius ir – į troleibusą. Važiuoji iki „Planetos“ (dabar – „Skalvija“) kino teatro ir neri į šio pastato kiemą: ten tiesiai iš „būdos“ dar pardavinėja, o ir eilėje tik kelios dešimtys žmonių. Nerašytas susitarimas: imti tik po vieną „poką“, nes kitaip kitiems kaipmat nebeteks. Imi į storą popierių įpakuotus 24 vienetus ir laimingas droži į transporto stotelę. Mintis viena: „Spėjau, užteks ilgam“. Troleibuse ima klausinėti: „Kur „išmetė“?“ „Planetos“ kieme duoda, bet jau mažai likę, vargu ar spėsit“, – atsakai ir išdidus nešiesi pirkinį namo: kiekvienas, tave pamatęs, žino, kad šis laimės vaikas ką tik gavo it švitrinis popierius šiurkštaus ir kieto tualetinio popieriaus!

Pamenu bene storiausią – dviejų pirštų storio – vadovėlį 9–11 klasėms. Tai buvo „TSRS istorija“: kiek ten apie visokius revoliucionierius, pogrindininkus ir partizanus prirašyta buvo, ir tekdavo tą niekalą į galvą kimšti. O štai vadovėlis „Lietuvos istorija“ buvo bene pats ploniausias – mažojo pirštelio storio – o ir jame tik kokia dešimtis lapų glaustai ir nelabai objektyviai pasakojo apie Lietuvos didžiąją kunigaikštystę bei kitą šlovingą gimtojo krašto praeitį, o likusioje vadovėlio dalyje postringauta apie tuos pačius sovietinius veikėjus... Kiek apmaudu, kad šiuolaikinis jaunimas – tas, kuriam iki 35-erių, nelabai įsivaizduoja, kas įdomaus, pažangaus buvo tuo prieštaringu ir utopinės ideologijos persunktu sovietmečio laikotarpiu.

Tad bandysime paneigti mitą, kad sovietmečiu Lietuvoje visi ne tik sėdynę valėsi tokiu pačiu popieriumi, bet ir iš tų pačių lėkščių valgė vienodą maistą, „kipiatoku“ (karštu vandeniu) užsigerdami: pažvelgsime į vaišių stalų serviravimą prieš bemaž pusšimtį metų, o ir susipažinsime su anuomečiu prekybos valdovu – jo didenybe karaliumi Deficitu.