Paskutinis trenerio Jurijaus Fiodorovo interviu: apie Sabo kaprizus, Marčiulionio fenomeną ir karatistus „Žalgiryje“

Nuo ko bėgte bėgo Arvydas Sabonis, kodėl savo sugebėjimais bendražygius ir varžovus baugino Šarūnas Marčiulionis, kokiu savo poelgiu Antaną Sireiką iš vėžių išmušė jaunutis Šarūnas Jasikevičius ir kuo panašūs Modestas Paulauskas bei Ignas Brazdeikis? Be to, kokios aplinkybės turi susiklostyti, kad prie Kauno „Žalgirio“ komandos vairo tektų stoti vos apie tai sužinojus, tą pačią dieną ištrauktam tiesiai iš vonios?

„Tuomet buvau padykęs vaikas, gal devynerių metų. Žiema, tamsu, vakare grįžtu namo lyg po treniruotės, į kurią vėl nenuėjau. Ir girdžiu – kambaryje trenerio balsas. Matyt, kantrybė baigėsi. Iki šiol nesupratau, kaip ir ką treneris išaiškino mano tėvui, bet jam išėjus turėjome pokalbį, po kurio ta meilė krepšiniui pamažu ėmė žiebtis“, – prieš keletą savaičių, savo pirmąjį trenerį Jurijų Fiodorovą sveikindamas 75-erių metų sukakties proga, vaikystės istoriją juokdamasis prisiminė A. Sabonis.

Jei ne kauniečio J. Fiodorovo atkaklumas, nežinia, ar Sabas vietoje metimų į krepšį nebūtų tampęs akordeono dumplių arba pasirinkęs kitą, ne tiek daug fizinių pastangų reikalaujančią, specialybę.

Lankęs treniruotes pas pokario Lietuvos krepšinio žvaigždes ir įvairiose komandose žaidęs pats, vėliau J. Fiodorovas savo griežta ranka auklėjo šimtus šią sporto šaką pasirinkusių vaikinukų. Tarp jų – ir skirtingų kartų legendomis tapę Šarūnai – Marčiulionis su Jasikevičiumi, ir ilgamečiai bendražygiai Kęstučiai – Šeštokas su Marčiulioniu, ir daugelis kitų.

Su J. Fiodorovu Kaune susitikome prabėgus savaitei po trenerio gimtadienio, „Žalgirio“ rungtynių su Tel Avivo „Maccabi“ dieną. Netrukus jo lūpomis ėmė kalbėti tikra Lietuvos krepšinio istorija, paįvairinta spalvingais asmeninio gyvenimo faktais bei patirtimis. Atsirado joje vietos ir tam pačiam „Žalgiriui“, kurio šturvalą treneriui yra tekę pasukioti gana netradicinėje situacijoje.