Nepasimatavęs kito žmogaus batų, nespręsk, ar jam patogu
Gal prieš metus, vasarą, susitikau pažįstamą, kurios nemačiau kokių 15 metų. Ėjau su savo trim vaikais. Vienas norėjo į tualetą, antram buvo karšta, trečias pageidavo ledų, o aš norėjau pavėsio ir šaltos kavos. Visi turėjome savo norų ir poreikių, tai ir nuotaikos buvo atitinkamos – sprendėme, kur viską gauti kuo greičiau, o dar geriau – kad viskas būtų vienoje vietoje. Žodis kitas su pažįstama, atsiprašau, kad turiu jau atsisveikinti, negaliu plepėti. O ji man ir sako: „Nu bet tu ir vargšiukė, dieve dieve, kaip sunku tau...“
Ar jaučiat, kiek negatyvo šitam trumpučiame sakinyje? Kiek vertinimo. Gal iš savo varpinės, gal remiantis stereotipais, nežinau. Kiek neįsiklausymo į kitą. Dar pokalbio pradžioje, vos pasisveikinusi, ji puolė klausinėti, kaip ir kuo gyvenu, ar čia visi mano... (Gal visgi vylėsi, kad aukle dirbu... Nors kai pagalvoji, koks žmonių reikalas?). Pasakiau, kad gyvenu viena su vaikais ir kad visi, be abejo, mano. Štai ir gavau etiketę – vargšiukė.