Tai kartais nesusivaldau ir mušu jį per kuprą ar per veidą. Kad bent apsigintų, trenktų atgal, bet ne, sako, moterų nemuša. (Draugavau kadaise su vienu vyru, tai tas, gavęs nuo manęs antausį, taip trenkė atgal, kad maža nepasirodė. Nors rankos kartais niežtėdavo, bet iš baimės valdžiausi. Vis viena galiausiai išsiskyriau, nes negalėjau jo sutramdyti).
Siūlote mudviem pasikalbėti? Ne, kalbėtis su mano vyru neįmanoma, nes jis sklando kažkur toli savo mintyse. Bandau šnekinti, bet tyli. Tada trenkiu atsivedėjusi jam per sprandą, juk siutas ima. Gal jam, sakau, patinka, kai jį moteris taip muša ir žemina? Juk yra visokių sadomazochistų, mačiau pornografijos filmukuose. Tokiems vyrams žeminantis elgesys su juo, net prievartavimas, suteikia didžiulį malonumą. Apimti euforijos jie laižo moterų batų kulniukus, užpakalius, žnaibo ir sėdi jiems ant veido... Kaip nekeista, vyrai jaučiasi lyg devintame danguje.
Man mano vyro daužymas daug malonumo nesuteikia. Būtų gerai, jei jam nuo tokio mano elgesio kiltų stiprus geismas. Vis kažkas, vis vyriškumą parodytų – griebtų mane, partrenktų, nuplėšytų drabužius, sudraskytų kelnaites, paimtų bent kaip nors, kad ir analiniu būdu – juk vyras, velniai griebtų! Noriu su vyru gyventi, ne su moterimi! Kartais tiesiog metu į jį pirmą pasitaikiusį daiktą, ypač tuomet, kai grįžusi namo, eilinį kartą randu jį šiaip sau riogsantį. Ne, jis negeria, nerūko… Na, vyras be jokių trūkumų kaip ir… ir tas mane taip pat siutina! Jo pasyvumas manyje sukelia man nesuprantamą agresiją, pirmiausia imu priekaištauti ir taip nuolatos. Kartą jis vis dėlto pastebėjo, kad aš užsiimu psichologiniu smurtu, jau nekalbant apie fizinį smurtą: „Gal aplankytum kokį psichologą?“ Girdėjote? Man psichologas!? Vyras pats pilnas problemų, akivaizdu kiekvienam! Rašau jums, ponia Vitalija, gal ką nors patartumėte?“, – baigia savo pasakojimą anonimė.
Prisipažinsiu: niekada nesusimąsčiau apie intymaus partnerio smurtą (IPS), o ypač apie moters smurtą prieš vyrą. Ir kas šiais laikais apie tai kalba? Kai tik pasidalinau noru rašyti šia tema, tuojau kelios kolegės puolė gėdinti, kaltinti mane, neva savo kalbėjimu apie moterų smurtą prieš vyrus noriu nukreipti dėmesį nuo vyrų smurto prieš moteris: „žiūrėk, ką vyrai išdarinėja su moterimis, jas žudo, talžo, psichologiškai žaloja, o kur dar seksualinė prievarta. Ar tau ne gėda imtis neegzistuojančios problemos ir jeigu ji yra, tai tiek menka, kad net neverta apie ją kalbėti. Moteris muša savo vyrą, dažniausiai už ją fiziškai dešimteriopai stipresnį? Ir jeigu jau moteris pagaliau muša, tai tik besigindama, išprovokuota lytinės ir psichologinės prievartos! Baik kalbėti nesąmones!“, – kartojo visos kaip viena mano bendradarbės.
Tiesą sakant, kalbu sąmones, atsakau už kiekvieną savo teiginį, remiuosi sociologų teiginiais, jų atliktais tyrimais. Mastai pritrenkiantys, nesitikėjau. Bet pradžioje, ranką ant širdies padėjus: ar nei vienai nekilo noras kažkurią akimirką tvoti savo vyrui? Ypač kai tu bandai jam kažką svarbaus pasakyti, pasitarti, o tas tyli it stulpas? Kai nerodo moteriai deramo dėmesio? Kai einate kartu ir pastebi, kaip gosliai jis nužiūrinėja eilinę įspūdingą praeivę? Jam atvirai flirtuojant su tavo bendradarbėmis, tau esant šalia, be jokio gėdos jausmo. Arba: pusę dienos plūkiesi virtuvėje ruošdama jam ypatingus pietus, o jis parsibeldžia tik vakarop, aišku, su kvapeliu ir abejingai pareiškia, kad jau papietavo su draugais ar bendradarbiais? Puikiai žinodamas, kad jo laukia pietūs namuose! O nesibaigiančius priekaištus, apie kuriuos kalbėjo man rašiusi moteris? Ką jau ką, bet moterys tiesiog profesionaliai moka užknisti vyrą priekaištais, bet, kai pagaliau vyras piktai ir grubiai prašo užsičiaupti arba nustoti priekaištauti nuo ryto iki vakaro, moteris tuojau puola skambinti policijai dėl vyro neva psichologinio smurto, nepagarbaus su ja kalbėjimo. Ne kartą teko matyti scenas baliukuose, ar šiaip kur viešose vietose – parduotuvėse ir kitur, kai moteris rodo nepasitenkinimą savo vyru, sau ir aplinkiniams tarsi bado pirštu: mano vyras visiškas nevykėlis, infantilas. Tad nurodinėja jam vos ne kiekviename žingsnyje, ką jis turi daryti, ką pirkti, kaip rengtis, ką kalbėti. Vien tik pabuvus šalia tokios moters kelias minutes norisi bėgti kuo toliau, aplinkiniams nemalonu, o ką jos nuosavam vyrui daryt?
Beje, buvo toks Albrechtas Diureris – XV amžiaus vokiečių renesanso tapytojas, grafikas, teoretikas, vienas iškiliausių Vokietijos menininkų, graviūros meistrų. Vienoje jo graviūroje nupiešta moteris vyriškais drabužiais, bet nuogomis krūtimis, rankoje laikanti didžiulį vėzdą, o prie jos kojų paklupdytas vyras. Smurtingas moteris piešė ir indai prieš kokį tūkstantį metų. Taip kad moterų smurtas prieš vyrus nėra jokia naujiena.
Apie tyrimus. Paskaičius Kanados, JAV, Anglijos, Airijos sociologų tyrimus, nustembi suvokęs, kad moters smurtinio elgesio modelis prieš savo vyrą niekuo nesiskiria nuo moteris mušančių vyrų. Pasiteisinimai visiškai tokie patys. Priežastys beveik tokios pačios. Tik tiriant moterų smurtą prieš savo artimą vyrą susiduriama su problema: pirma, vyrai neverkia, antra, vyrai tiesiog negali būti mušami moterų, trečia, nevyriška prisipažinti, kad tave, vyrą, sumušė arba smurtu terorizuoja moteris. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje (palyginus su smurtu prieš moteris), tik apie 10 proc. vyrų nukentėjusių nuo moterų smurto apie tai praneša valdžios institucijoms. Iš 1,9 mln. 16–59 metų nukentėjusių nuo smurto artimoje aplinkoje Anglijoje ir Velse ( 2017 m.) virš milijono buvo moterys ir – nenukriskite nuo kėdės – 713 000 vyrų.
Kanados tyrimai rodo, kad čia vyrai linkę dažniau pranešti apie sutuoktinių smurtą. Tai išskirtinis reiškinys, nes visur kitur vyrų „mačo“ kultūra niekaip neleidžia viešai kalbėti apie moters smurtą prieš savo vyrą. Ši tema yra visiškas tabu. Šiaurės Airijos policijos tarnyba net organizavo kampaniją, kurios metu visuomenė buvo informuojama apie moterų smurtą šeimoje prieš vyrus. Tuometinis policijos vadovas Peteris Morrisas pastebėjo: „Smurtas šeimoje prieš vyrus gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant emocinę, seksualinę ir fizinę prievartą, grasinimus. Smurtas vyksta ir heteroseksualiuose ir tos pačios lyties asmenų santykiuose“. Airijoje apie 88 000 vyrų patyrė savo žmonų smurtą prieš juos (2017 m.).
Jungtinėse Valstijose 2000 m. Teisingumo departamento atliktame nacionalinio smurto prieš moteris tyrime buvo apklausta 16 000 žmonių (8 000 vyrų ir 8 000 moterų) ir nustatyta, kad 7,4 proc. vyrų pranešė apie dabartinio ar buvusio sutuoktinio, partnerio, sugyventinio fizinį smurtą. Tais pačiais metais smurtą artimoje aplinkoje patyrė 0,9 proc. vyrų, arba 834 732 vyrai.
O Lietuvoje? Sprendžiant iš smurto prieš moteris artimoje aplinkoje kiekio, tampa aišku, kad mūsų šalyje klesti pats tikriausias primityvaus mačo kultas. Seime ir vyriausybėje daugumą sudaro vyrai. Jie, beje, taip pat vienas kitą gąsdina žvilgsniais – nustatyta, kad ilgesnis nei trys sekundės kito vyro žvilgsnis juos trikdo ir erzina, verčia manyti, kad spoksantysis tikriausiai yra gėjus arba banditas. Kaip bebūtų keista, bet namuose mūsiškiai vyrai taip pat gauna į lempą, neretai ir nuo moterų. Vien tik 2018 metais 984 vyrai kreipėsi į policiją dėl artimoje aplinkoje patiriamo smurto. Tačiau panašu, kad tai – tik lašas jūroje, nes išsamios vyrų, patiriančių smurtą artimoje aplinkoje, statistikos nėra. Vyrų krizių centro vadovė psichologė Oksana Liutkevičienė sako, kad „Vyrui kreiptis dėl patiriamo smurto vis dar labai nepatogu. Daugelis iš šiuo metu pagalbos besikreipusių vyrų yra iš, vadinamosios, tvarkingos aplinkos – turintys aukštąjį išsilavinimą, darbus, vienas jų yra net docentas. Kai kurie žmonės ateina pasikalbėti, pasakoja, kad moteris smurtauja psichologiškai, emociškai, didina socialinę atskirtį neleisdama bendrauti su kokiais nors žmonėmis, užsiimti kažkokiomis veiklomis, užsiimti įprasta laisvalaikio veikla“.
Žinia, Lietuvos moterų kalėjimuose bausmes atlieka ne viena moteris iš pavydo nunuodijusi savo vyrą. Vyras, tik ką grįžęs į namus ir „per ilgai kažkur užsibuvęs“, žalio pavydo kankinamai žmonai sukelia įsiūtį ir ji tuojau puola jį trankyti, nors jis dažnai būna nieko dėtas. Beje, šiame straipsnyje aš nesigilinu į smurtingos moters elgesio psichologiją. Nesu psichologė. Mano tikslas parodyti, kad egzistuoja moters smurto prieš vyrą problema, dėl kurios kenčia ir vadinamoji „stiprioji lytis“.
Prisiskaičiusi informacijos šia tema pasijutau nejaukiai. Ėmiau net save analizuoti, ieškoti savyje ženklų rodančių mano pačios agresiją prieš savo vyrą. Kaip aš ją išreiškiu? Aš? Negali būti! Juk esu romi avis atsidavusi savo ypatingiausiam pasaulyje vyrui, bet… Turiu pripažinti, kartais supykstu dėl jo, mano supratimu, per mažo dėmesio man, nors tuojau bandau pateisinti mus abu dėl nuolatinio užimtumo, nuovargio, laiko vienas kitam stokos. Nes ar galiu kaltinti tik pačią save dėl pykčio antplūdžio, kai jis, mano vyras, tikrai nesistengia spręsti mūsų artumo stokos problemos? Kodėl tik aš, moteris, turiu ieškoti būdų kaip gludinti kampus? O jis kas? Koks šachas? Staiga jaučiu savyje kylančią pykčio bangą ir tuojau išsigąstu pačios savęs. O jeigu nesusivaldysiu ir nuo priekaištų pereisiu prie smurto, tiesiog stuktelėsiu savo vyrui per kuprą? Kita vertus, įdomu, kaip jis reaguotų? Negi kaip tas anonimės aprašytasis mėmė?
Ir staiga suprantu, kad nei mano aukštasis išsilavinimas, nei visi kada nors lankyti kursai taip ir nesugebėjo manęs ten, giliai sieloje, paversti visiškai stabilia, absoliučiai savo emocijas valdančia asmenybe. Instinktai, uždaryti gero elgesio taisyklių narvuose, kaip laukiniai žvėrys tik ir laukia išsiveržimo į laisvę akimirkos. Tas vidinis žvėrynas toks keistas, kad stebina pačią mane: juk noriu, kad mano vyras nebūtų mėme. Net jei pakelčiau ranką prieš jį… Visiškai nusikalbėjau… Juk puikiai žinote, kad nekontroliuojamos mintys, išsiveržusios lauk, pateikia siurprizus.
Kai vyras grįžo namo, susėdome prie stalo vakarieniauti. Lyg tarp kitko paklausiau, kaip jis elgtųsi, jeigu supykusi trenkčiau jam antausį. Pakeltas sriubos šaukštas jo rankoje taip ir sustingo ore. Kurį laiką stebėjęs mane paklausė, ar mano smegeninėje viskas tvarkoje. Dar kiek patylėjęs nusišypsojo: „Kiek kartų tave esu perspėjęs nesusitapatinti su tavo gvildenamomis temomis ir žmonių istorijomis? Ar rašai apie moterų smurtą prieš vyrus?“ Staiga nusikvatojo, apkabino mane, paėmė už rankos: „Eime į miegamąjį ir aš parodysiu tau, kaip reaguočiau…“
Kodėl vyrai tokie primityvūs? O gal moterys tiek pat primityvios, tik nenori prisipažinti?