Kokie jūsų laisvalaikio pomėgiai?
Labai mėgstu vaikščioti – po mišką, po miestą. Bevaikštant labai susidėlioja mintys, o be to, turiu šunį, kalytę Moką, jai taip pat patinka būt lauke ir ypač, lakstyti be pavadėlio. Taip pat, žinoma, įprasti dalykai – knygų skaitymas, kino filmai, serialai, kelionės.
Kokie gyvenimo siekiai?
Internete, kaip žinia, niekuo negalima pilnai tikėti, tad nors pirmąsyk pamačiau šią frazę priskirtą Johnui Lennonui, galbūt tai pasakė ir ne jis – gyvenime svarbu būt laimingu žmogum. To ir noriu. Jei iš apčiuopiamesnių tikslų – kad mano kūriniai ar bent vienas jų gyventų savo gyvenimą, spektaklio, filmo, knygos ar draugų diskusijos pavidalu.
Tenka pripažinti, kad šiandien rašymas veikiausiai nėra pati populiariausia profesija ar pats dažniausias laisvalaikio užsiėmimas. Kaip rašymas atėjo į jūsų gyvenimą?
Rašyti savo sukurtas istorijas norėjau gal dar net prieš išmokstant rankoje laikyti parkerį. O jau kai išmokau rašyt, tai ir savo istorijas užrašinėjau. Kaip tik neseniai radau savo sąsiuvinį su naiviomis pasakomis apie miško gyventojų kasdienybę – kiekvienam sugalvodavau vardą, pavardę, amžių, kokią būdo savybę ir aprašydavau jų kasdienybę su netikėtais nutikimais. Tik tada labiau galvojau apie kūrybinį rašymą, o kadangi tokių studijų nebuvo – žurnalistiką. Iki sykį, žiūrint tikrai ne patį pirmą ir ne paties aukščiausios išliekamosios vertės filmą, mane ištiko suvokimas, kad kine tu sukuri pasaulį, visiškai pagal save, kiekvieną jo taisyklę, ir žiūrovas į jį persikelia, juo patiki, gal net labiau nei knyga, ir patiki tuo, ką jam sakai. Mane sužavėjo tokia galimybė kurti savus pasaulius ir, kadangi filmas prasideda nuo scenarijaus, pabandžiau juos rašyti. Vis dar turiu pirmą parašytą scenarijų, kurio neskaičiau gal 16 metų. Šiek tiek bijau, kad bus gėda pačiai prieš save.
Savo kūriniuose nevengiate pakankamai atvirų temų. Ar sprendimas publikuoti savo kūrybą, dalyvauti įvairiuose renginiuose buvo lengvas ir savaiminis, o gal įveikėte vieną kitą vidinį barjerą?
Anksčiau labai bijodavau kažką apie save pasakoti. Nepatikau sau ir bijojau būti atstumta, tai dažniau net tylėdavau ir slėpdavau net nuo savęs ką galvoju. Tai prie gero nepriveda. Pirmą kartą atsiverti ir papasakoti kas man nutiko puslapiui „Moterys kalba“ buvo labai baisu, bet kai paklausė ar noriu pakeisti vardą, pagalvojau, kad jei jį slėpsiu, tai parodysiu, jog man vis dar gėda, jog apie tai negalima kalbėti. Bet reikia. Nuo tada po truputį ir pradėjau labiau atsiverti ir sau, ir kitiems. Mažiau meluoti ir mažiau piešti gražų paveikslėlį kaip viskas „turi“ būti. Ir, gal net ne keista, nuo tada tas mano gyvenimo paveikslėlis iš tikrųjų ėmė gražėti. Labai sunku gyventi baimėse ir užsidaryme, taip neleidi įvykti mažesniems ar didesniems stebuklams. Tinklaraštyje kalbu apie tai, kas man aktualu. Kartais jaučiuos lyg eičiau nuoga į dilgėles, bet kaip ir kitoje kūryboje – jei negaliu tylėti apie tai, kalbu ir neslepiu. Gal ne man vienai aktualu? Gal kažkam tai irgi pasirodys artima, o gal net padės?
Ar mėginote kada nors įsivaizduoti savo tinklaraščio skaitytoją? Koks jis/ji turėtų būti, kuo domėtis?
Ne, niekad to nedariau. Visad rašiau kaip sau. Lyg niekas mano tinklaraščio net neskaitytų. Tiesiog sukelčiau tekstus į viešą erdvę, kad pačiai būtų ramiau, jog neslepiu, o jau skaito kas ar ne – tebūnie kaip bus. Esu visad maloniai nustebinta, kai pažįstami ir draugai pasako skaitantys ar pasidalina kuo jiems tai buvo artima. Labai paglosto savimeilę ir skatina nesislėpti ir nesustoti.
Rašytojai idėjų kūriniams ieško pačiais įvairiausiais būdais. Vieni tiesiog sudeda į kūrinius savo patirtį, kiti stengiasi užrašyti pasąmonės sukurtus sapnus, treti medžioja madingas aktualijas. Iš kur idėjos kūriniams, tinklaraščio įrašams atkeliauja pas jus?
Aš taip pat užsirašinėju savo sapnus. Bet iš jų dažniau gimsta novelės. Labai dažnai idėjos atsiranda iš pokalbių, laikraščių nuotrupų, susitikimų, kartais – pasiūlo režisierė/ius. Tačiau turiu pastebėti, kad geriausių atsiliepimų sulaukia tai, į ką įdedu savęs ir savo patirties. Gal ne taip tiesiogiai, bet kažkuo vis tiek tai būna susiję su manimi. Ne veltui mano mylimas Federico Fellini yra pasakęs, kad jei kurtų filmą apie kėdę, jis būtų autobiografinis. Sunku sudominti kitus tuo, ko pats nejauti ir tik mechaniškai aprašai.
Kai kuriate grožinius kūrinius, kokie žinomi literatūros pasaulio gigantai jus įkvepia? Ar bandote perprasti jų rašymo technikas? O gal priešingai – norėdama sukurti individualų stilių to privengiate?
Kalbant apie stilių, nesistengiu nieko kopijuoti ar būti į kažką panaši. Galbūt tai gaunasi nesąmoningai, juk vis tiek tai, ką skaitau išlieka atmintyje. Labai patinka Sviatlanos Aliksejevič knygos, Kurt Vonnegut, Haruki Murakami – skaitydama jo knygas sapnuoju pačius keisčiausius sapnus. Sakoma, kad mes esame penkių žmonių, su kuriais dažniausiai bendraujame mišinys. Tą galbūt galima pasakyti ir apie rašymo stilių – nuo to nelabai pabėgsi.
Jeigu reikėtų įvardinti tik vieną jums pačiai patį brangiausią savo kūrinį, kuris kūrinys tai būtų ir kodėl?
Hm. Gal visgi ta trumpa novelė „Graži… Labai graži…“. Neseniai pati ją iš naujo atradau ir tik tada suvokiau, kad pati susikūriau didžiąją dalį to gėrio, kuris man padėjo išgyventi patirtą prievartą. Tai buvo labai šviežia, labai aštru – dar dabar nėra lengva skaityti, nes viskas atgyja. Nežinau ar kitiems tai atsispindi, bet tąsyk tikrai rašiau sau, kad palengvėtų ir rasčiau bent kažkokį būdą apie tai kalbėti, jei ne su kitais, tai su savimi. Ir priminti sau, jog tai dar ne pasaulio pabaiga.
Ką patartumėte žmogui, kuris norėtų kūrybai skirti daugiau laiko, o gal net pirmą kartą imtųsi rašymo, fotografijos ar kitos kūrybinės veiklos? Kaip išsiugdyti pasitikėjimą savo kūrybiniu potencialu?
Tiesiog imti ir daryti. Yra nuostbiai gražus, lėtas Jim Jarmusch filmas „Patersonas“ apie poetą autobuso vairuotoją. Jis negali nerašyti, tad rašo. Jei negali ko nors nedaryti, vadinasi tai esi tu. Jei tai darai ne dėl savęs, o dėl kokių nors išorinių priežasčių, tada ir nereikia.
Esate kūrusi scenarijus scenai, ekranui ir net šokio spektakliui. Kuri iš šių scenarijų kūrimo sričių artimiausia jūsų širdžiai? Kurioje iš jų norėtumėte tobulėti ateityje?
Neturiu vienos. Gal kiek keista dirbti su šokiu, vis dar nesu įsitikinusi, kad jau pakankamai gerai įsisavinau šią sritį. O teatro scena bei filmavimo aikštelė turi savo pliusų, savo minusų, tad kartais vienai ar kitai idėjai įgyvendinti ir renkiesi būtent tą sritį, kurioje gali geriausiai ją išpildyti. Išnaudoti visas galimybes ir gal atverti naujas. Tobulumui ribų nėra. O jei ir yra, labai nenorėčiau jas pasiekti. Tad ir tobulėti norėtųsi įvairiose, tik gal ne visose iš karto, o kaip nuojauta kužda. Po to, kai išmokau klausytis savęs, ir fiziškai, ir emociškai, atėjo didesni pasiekimai.
O kuri šių sričių sudėtingiausia, jei kalbėsime apie rašymo specifiką?
Neseniai kaip tik dalyvavau „Jauno teatro dienų“ festivalyje, kurio metu per dvi dienas su kiek besikeičiančiomis komandomis kūrėme trumpus pasirodymus. Viename buvo labai daug kalbų, kitame – tik judesių pavadinimai, sakomi vieno aktoriaus. Dirbant ties šiuo eskizu, aš buvau ta, kuriai labiausiai nesinorėjo, kad būtų kalbama, buvau įsitikinusi nuo pat pradžių, kad čia kalbėjimas netiks ir tik viską sugadins. Vis dar manau, kad pabaigos monologas ar dialogas būtų sugadinęs sukurtą nuotaiką. Tikiuosi, kad likusi komandos, su kuria dirbome, dalis su manim sutinka. Tai taip ir su išpildymo forma – rašai taip, kaip tau atrodo tinkamiausia panaudoti vienos ar kitos srities privalumus. Galų gale viskas ateina iš širdies ir pasivaikščiojimų su šunimi atgaivinto proto.
Režisierius Alfredas Hičkokas yra išreiškęs mintį, jog norint sukurti gerą filmą reikia trijų dalykų – scenarijaus, scenarijaus ir scenarijaus. Ar, jūsų nuomone, scenarijus teatre, kine išties groja pirmuoju smuiku?
Tai yra svarbu. Be galo. Tačiau dar reikia ir palikti vietos režisieriui bei aktorių improvizacijai. Manau, jei viskas būtų daroma žodis į žodį kaip parašyta, labai retas scenarijus pavirstų tikrai geru filmu. Be to, dabar po truputį keičiasi darbo stilius, ypač mūsų jaunosios kartos kūrėjų. Scenaristas ar dramaturgas glaudžiau dirba su režisiere/iumi, dažnai prie proceso prisijungia ir aktoriai. Tai, rašantysis žmogus po to viską turi sklandžiai sudėlioti lape, kad mintys nepasimestų, nenukeliautų per toli ir būtų artėjama prie galutinio rezultato – filmo ar spektaklio.
Gavote Lietuvos kino centro stipendiją scenarijų rašymui. Ar, jūsų nuomone, pradedančiam kūrėjui lengva rasti būdų kūrybai vystyti? Kiek čia svarbi finansinė pusė?
Tai nėra lengva. Pradėti kurti. Kaip ir pradėti bet ką kita. Labai džiaugiuosi gavusi stipendiją ir tikiuosi, kad po to seks ir scenarijų tapsmas filmais. Šitai gal net sunkiau įgyvendinti. Bet taip, turėti finansinį saugumą, leidžiantį atsidėti rašymui yra gan sudėtinga pradedančiam žmogui. Nebent labai gerai supuola aplinkybės. Tik, žinoma, tokie išbandymai dar ir parodo kiek labai tai yra tavo kelias. Kažkada bandžiau nerašyti, spjauti į viską, visus savo kūrybinius užmanymus ir tiesiog gyventi nieko nekuriant. Ištvėriau gal mėnesį.
Jums teko pačiai organizuoti šiuolaikinės dramaturgijos festivalį. Tikriausiai skaitytojams bus įdomu sužinoti, kas tai ir su kuo tai valgoma? Kaip kilo mintis imtis tokio renginio?
„Dramokratija“ atsirado įkvėpus Gabrielei Labanauskaitei, kuri tuo metu mano kursui dėstė XX a. dramaturgiją. Jos paskatinti per gal net mažiau nei mėnesį suorganizavom penkis pjesių skaitymus. Tuo metu aš dar dirbau kino festivalyje, bet kitąmet jau išėjau iš ten ir atsiradus daugiau laisvo laiko panaudojau žinais su kurso draugais ir kitąmet organizuotame renginyje. Buvo smagu susikurti platformą, kurioje gali išgirsti vienas kito kūrybą, atrasti rašančius žmones, suteikti jiems galimybę susitikti su žiūrovu, kokios pati gal neturėjau. Manau, tai ir vedė mane, Indrę Bručkutę bei kitus komandos narius. Esu jiems be galo dėkinga už viską, ką pavyko sukurti, ypač Indrei ir Gabrielei.
Kartais į rankas imate fotoaparatą. Kokie impulsai paskatina „gaudyti“ vaizdus?
Fotografija labai netikėtai atsirado mano gyvenime. Tik iki šiol yra labiau gera draugė nei gyvenimo palydovė. Kai neberandu būdų kalbėti žodžiais, kai tai, ką noriu pasakyti tampa pernelyg vizualu, tada bandau tai įamžinti nuotrauka. Tik pastebėjau, jog dabar kur kas dažniau nesinori nieko įamžinti, o tiesiog pasimėgauti akimirka, tiesiogiai ją stebint, o ne telefono ekrane, kad kitiems ją parodytum. Vis dažniau savęs paklausiu, ar tikrai reikia šitą kadrą užfiksuoti, gal geriau tiesiog jį išgyventi ir turėti savyje.
Neseniai dalyvavote televizijos laidoje „Auksinis protas“. Galbūt po šio sau mesto iššūkio dažniau jus išvysime ekrane? Pavyzdžiui, jei kas pasiūlytų filmuotis kino filme, ar ryžtumėtės?
Filmavimo metu labai nuoširdžiai bijojau, kad nualpsiu. Be galo džiaugiuosi, kad taip nenutiko ir, jei pasiseks, galbūt ateityje darsyk ten filmuosiuos ir pasirodysiu geriau. Tačiau aktorė iš manęs būtų prasta. Sustingčiau, sutrikčiau, prakaitas lietųsi upeliais, o gal tiesiog nualpčiau. Turiu didelę viešo kalbėjimo baimę, po truputį ją bandau įveikti, bet darbui priešais kameras dar tikrai nesu pasiruošusi.
Esu informuota, jog artėja jūsų organizuojamas menininis audio pasivaikščiojimas Vilniuje pavadinimu „Nostalgijos muziejus“. Norėjau klausti, ką įdomaus ten išvysime, bet tikriausiai turėčiau klausti, ką išgirsime?
Taip, jame bus galima išgirsti ne vieną istoriją, bet bus ir ką pamatyti. Su menininke Marija Garnak bei kompozitore Rita Mačiliūnaite Dočkuviene bei visa komanda – Laura, Mariumi, Indre, Kristina, kuriamas garsinis pasivaikščiojimas po 9–10 dešimtmečius, „Nostalgijos muziejus“ sujungs to laikmečio tikras istorijas ir artefaktus. Pasivaikščiojimas vyks savaitgaliais nuo rugsėjo 19 d. iki spalio 18 d. Šeškinės take, Vilniuje. Manau, tai bus proga jaunesniems sužinoti apie gyvenimą tais laikais iš pirmų lūpų, o vyresniems – prisiminti ir gal nesutikti su tuo, ką išgirs. Nors, sunku ginčytis su prisiminimais – tai labai subjektyvu. Šis projektas dar vienas naujas iššūkis visai komandai – nesam darę nieko panašaus, bet be galo įdomu. Ruošdama virtualią muziejaus ekspoziciją socialiniuose tinkluose sužinojau gausybę sovietmečiu ar pirmaisiais nepriklausomybės metais nutikusių įvykių. Labai tikiuosi, kad žmonės lankysis, dalinsis įspūdžiais, ginčysis dėl mūsų rastos informacijos teisingumo. Būtų liūdna, jei tik pasakytų, kad patiko.
Ruduo apskritai yra rezultatų suvedimo, vaisių skynimo ir rimties metas. Kokį rudenį planuojate, apie kokį svajojate?
Rudenį pradėjau socialinės antropologijos magistro studijas – maga dar labiau gilintis į tai kaip mes veikiame bendruomenėse. Išsikrausčiau į naują miestą ir nekantrauju jį atrasti. Taip pat manęs prisėdant, ar apmąstant pasivaikščiojimų metu, laukia daug kūrybinių idėjų.
Dėkoju už pokalbį.