– Papasakokite, kaip kilo idėja įkurti mokyklą „Herojus“.

– Mano vyras Andrius daug metų dirbo Amerikos kompanijoje, kuri kūrė ir platino edukacines programas ir knygas vaikams bei tėvams tobulinti mokymo ir mokymosi įgūdžius. Tuo metu mes kūrėme šeimą, studijavome. Kai susilaukėme vaikų, tęsiau savo, kaip korepetitorės, darbus, nes turėjau vaikų, kurie ateidavo pas mane mokytis, su mažiukais – namų darbai, su dideliais – pasiruošimas egzaminams. Taip ši veikla pagimdė idėją dėl popamokinės studijos, kurioje vaikai vertingai praleistų laiką. Tada tėvai klausė, gal būtų galima kažkaip mokytis, o mes tuo metu turėjome gerą mokytoją Eglę, kuri pradėjo priešmokyklinę klasę. Taip palaipsniui tai ir užaugo į pagrindinę mokyklą. Būrėsi šeimos, šeimų draugai, mokytojai. Užaugo didelė  bendruomenė. Andrius tapo direktoriumi, o aš mokytojauju bei įgyvendinu įvairius kūrybinius projektus su mokytojais ir vaikais.

– Ir kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą?

– Nes tai universalus, auginantį kelią turintis žodis. Jis yra siekiamybė. Herojus yra tai, kuo siekiame būti, bet niekada nebūsime tik tuo, nes visada norėsime būti dar geresni. Tai didelių tikslų turintis žodis, kuriam neužtenka būti tobulam, o reikia būti vis geresniam kasdien. Štai kaip poetiškai! O šiaip vaikams labai patinka vadintis herojais – „aš esu herojus“.

– Ar valstybinėse mokyklose ir jų programoje įžvelgėte trūkumų, o galbūt atvirkščiai?