Psichologė: nevaisingos poros pasirenka kentėti vienumoje ir pyksta ant draugų bei giminaičių, kurie turi vaikų

Praėjusiuose savo straipsniuose pasakojau apie susidūrimą su nevaisingumu, ilgus metus, bandant pastoti, ir apie tai, kaip aš, apsikrovusi žolėm, nusprendžiau pažaboti gamtos dėsnius, o ruošiantis jau kažkelintai inseminacijai įvyko tai, ko net savo vizijose per tuos septynerius metus nebuvau mačiusi. Šįkart kalbuosi su psichologe psichoterapeute Anna Vinkovskiene – ji pati nuėjo išbandymų kupiną 10-ies metų nevaisingumo kelią ir parašė knygą „Meškiukas už stiklo. Nevaisingumo užrašai“, į kurią sugulė išgyvenimai, svarstymai ir labai reikšmingi patarimai. O užvis svarbiausia turbūt suprasti: jei ir susidūrei su nevaisingumu, nesi vienas, ir tai, kas su tavim vyksta, – natūralios žmogiškos reakcijos. Tik išmok jas pažinti.

Užduodu Annai klausimus, į kuriuos pati kadaise ieškojau atsakymų...

– Kada paprastai prasideda pirmieji konfliktai ir kokios aplinkybės juos pakursto? Prisimenu save: buvau tarsi apsėsta noro pastoti, tad geriausiai „žinojau“, ką mums reikia daryti, ir net neklausiau vyro, ką mano apie tai...

– Pirmieji konfliktai neretai prasideda jau pirmame kelio etape, kuomet po tam tikro laiko, po daugelių bandymų pastoti, pora negauna norimo rezultato. Moterys linkusios gana anksti pradėti domėtis nepastojimo priežastimis. Jos puola skaityti įvairią medicininę informaciją, ieško atsakymų vaisingumo forumuose ir pan. O vyrai linkę ilgiau laukti natūralaus, „savaiminio“ pastojimo. Dėl pastojimo moterys linkusios gana drastiškai keisti savo gyvenimo būdą, įpročius, pvz., atsisakyti kavos ar alkoholio. Kartu jos bando ir savo vyrus priversti imtis tokių pokyčių.