Daugelis iš mūsų iš anksto esame nusitekę geranoriškai. Į kitą žmogų tol, kol jis nepakenkė, esame linkę žiūrėti draugiškai ar bent jau neutraliai. Štai ateiname į naują kolektyvą ir įsivaizduojame, kad čia visi yra geri, paslaugūs, linkę dalintis patirtimi. Ir staiga akibrokštas – po kiek laiko paaiškėja, kad tai ne žmonių grupė, o greičiau gyvačių lizdas, lipa vienas kitam per galvą, apkalbinėja, prisiima kitų nuopelnus ir pan. Mūsų iliuzijos subliūkšta. 

Arba prišampa prie mūsų prekybos agentas ir įkyriai siūlo kažkokį šlamštą. „Negi žmogus siūlys pigeną už tokią kainą, matyt, daiktas to vertas, juk šis pardavėjas toks malonus, nepanašu, kad žulikasbūtų“, – mintija močiutė, tik laiku susizgrimba ir prisimena anūko žodžius, kad nereikia nieko pirkti, jeigu siūlo, ir kad negalima įleisti svetimų žmonių į namus.

Gerai, jeigu iliuzijos subliūkšta laiku. Anksčiau, nei darbe jus įtraukė į intrigas, kol nesusisaistėte su manipuliatoriais artimais ryšiais, kol nenusiurbė gyvybinės energijos, kol niekuo neapkaltino, neįtraukė į ką nors nelegalaus ar kenksmingo. Tačiau labai dažnai iliuzijų burbulas sprogsta tada, kai manipuliatoriai jau būna žmogų apraizgę savo pinklėmis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (2)