Daugelis iš mūsų iš anksto esame nusitekę geranoriškai. Į kitą žmogų tol, kol jis nepakenkė, esame linkę žiūrėti draugiškai ar bent jau neutraliai. Štai ateiname į naują kolektyvą ir įsivaizduojame, kad čia visi yra geri, paslaugūs, linkę dalintis patirtimi. Ir staiga akibrokštas – po kiek laiko paaiškėja, kad tai ne žmonių grupė, o greičiau gyvačių lizdas, lipa vienas kitam per galvą, apkalbinėja, prisiima kitų nuopelnus ir pan. Mūsų iliuzijos subliūkšta.
Arba prišampa prie mūsų prekybos agentas ir įkyriai siūlo kažkokį šlamštą. „Negi žmogus siūlys pigeną už tokią kainą, matyt, daiktas to vertas, juk šis pardavėjas toks malonus, nepanašu, kad žulikasbūtų“, – mintija močiutė, tik laiku susizgrimba ir prisimena anūko žodžius, kad nereikia nieko pirkti, jeigu siūlo, ir kad negalima įleisti svetimų žmonių į namus.