Rudens žygis į Monblano viršūnę: net ir fiziškai stiprūs lietuviai susidūrė su netikėtais simptomais

Jau praėjo kelios dienos, kaip su komanda grįžome iš Monblano (4810 m.) šturmo. Mano bičiulis Andrius, „Kalnais ir miškais“ įkūrėjas, nusprendė nesirinkti lengvesnio kelio iš Prancūzijos Chamonix pusės ir pasirinko itališką maršrutą. Tai buvo antras kartas, kai Alpės mus pamokė. Pirmąjį kartą nepakilome į Piz Bernino viršūnę Šveicarijoje. Šįkart net per du bandymus nepakilome į Monblaną. Nepakilome, bet kalnų gyvenimo per savaitę prisigyvenome iki soties.

Pasiruošimas

Asmeniškai aš nesu viršūnių šturmuotojas, man labiau patinka bastytis po kalnus. Tačiau Andrius paminėjo, kad tai bus pirmas ir paskutinis jo žygis į Monblaną (veikiausiai teks pakartot antrą kartą), todėl pasiryžau įsilieti į komandą. Mane jau iškart neramino Monblano ledynai, kurie turi nuo penkių iki keturiasdešimties metrų gylio įtrūkimų. Įkritai, nugarmėjai kažkur į ledyno gelmę ir maža tikimybė, kad tave kas ras.