Dabar, žmonės įbauginti, skambučių mažai. Didesni renginiai sustoję. Ši situacija ypač kenkia tiems, kurie daugiau koncertuoja. „Bilietiniai“ koncertai atšaukti iki žiemos. Salės negali pardavinėti kas trečios kėdės, nes neapsimoka daryti to, kas finansiškai neatsipirks. Laimei, aš esu ne tik koncertuojantis, groju ir privačiuose renginiuose. Nemažai savo kūrinių talpinu internete, socialiniuose tinkluose. Džiaugiuosi dalindamasis savo muzika, kurią mato nemažai žmonių. Atlaisvėjus karantinui grojau Palangoje. Buvo suplanuotas renginys 60 žmonių. Jo koncepcija iš esmės pasikeitė. Bažnyčioje buvo gal 10 ar 12 asmenų. Dideli renginiai tapo kuklūs, o ir aš pamažu tampu smulkių renginių muzikantu“, – apie besikeičiančią situaciją dėstė savo mintis pašnekovas
Kultūrinėje aplinkoje
„Prisipažinsiu atvirai, tikrai neįsivaizduočiau savęs kažką kitą veikiantį. Groju saksofonu nuo penktos klasės. Visą vaikystę praleidau Klaipėdoje, augau kultūrinėje aplinkoje. Mano abu tėvai – mama ir a. a. tėvelis taip pat muzikantai. Mama didžiąją savo gyvenimo dalį vadovavo Klaipėdos kameriniam orkestrui, o tėtis buvo filharmonijos direktoriumi. Jie mane, dar vaiką, vesdavosi į savo darbus, dažnai ir vietoj darželio. Užaugau tarp muzikantų, klausiausi jų kalbų, mačiau užkulisius. Gerai pažįstu muzikinę „virtuvę“. Specifinė muzikantų kalba, pasiruošimai koncertams, sceninis jaudulys žinomas iki kaulų smegenų. Muzika yra mano kraujyje“, – atviravo Juozas Kuraitis.
Anot jo, muzikanto darbas, koncertinė veikla nėra lengvas amatas – reikia įdėti daug pastangų, turėti ir prigimtinius duomenis, gabumus. Per ilgą laiką visa tai atsiperka arba ne. Muzikinė veikla susijusi su didžiule rizika. Žmonių skoniai kinta, kinta jų pajamos, kultūriniai poreikiai, o šiemet stoja renginiai dėl karantino. Ne kiekvienas muzikuojantis žmogus gali pragyventi iš muzikos. „Man patinka tai, ką aš darau, be saksofono, renginių neįsivaizduočiau savo gyvenimo“, – kalbėjo Juozas.
Rizikinga profesija?
– Ar tiesa, kad muzikanto duona nėra lengva?
– Tikrai, tai gana rizikinga profesija. Geri muzikantai įdeda daug darbo. Bet tai jokiu būdu nėra kokybės rodiklis. Groji, groji, bet galiausiai supranti, kad nepaisant pastangų ir įdirbio, esi niekam nereikalingas. Vieną dieną sveikini savo muzika prezidentą, o žiūrėk kitą dieną – tu jau gatvėje. Prieš renkantis šią profesiją reikia gerai pagalvoti, ar tikrai myli muziką, ar tikrai gali dirbti, negailėdamas savęs, ar turi gabumų?.. Yra tekę matyti muzikantų ir be elementarių gebėjimų, talento. Būna, kuomet mokytojai pataikauja turtingų tėvelių ambicijoms – leisti atžalas į muziką. Bet gali nutikti ir atvirkščiai – talentingą žmogų netinkamas mokymas gali ir sužlugdyti. Teko susidurti su pedagogais, kurie taip numoko, kad net talentingiausias būsimasis muzikantas pradeda nebekęsti šio amato, nemėgsta muzikos visą gyvenimą. Mokytojai jį visam gyvenimui atgraso nuo muzikinės veiklos.
Nenumušti aistros
„Aš pats turėjau keturis labai gerus saksofono mokytojus. Trys iš jų Lietuvoje ir vienas Suomijoje. Manau, kad pedagoginio darbo esmė – motyvuoti, nenumušti aistros“, – akcentavo saksofonistas. Anot jo, svarbiausia profesiniame kelyje – noras ir užsidegimas. Labai daug pedagogų daro tą pačią klaidą – žlugdo jaunų žmonių iniciatyvas, ambicijas. Tuomet vieną dieną pasiekiama riba – „nafig, nebenoriu“, – pasako sau mokinys, kuris galbūt galėjo tapti virtuozu, ir meta muziką. Be abejo, mokytojai tai daro nepiktybiškai – jie stengiasi išgauti maksimalią kokybę, perkrauna informacija, nervinasi ir akcentuoja klaidas, pamiršta pagirti, paskatinti. Norintis ir dirbantis, netgi mažiau talentingas žmogus, padaro 20 kartų daugiau, nei talentingas, bet be noro. Žinau ne vieną žlugusį talentingą žmogų. Iš muzikos turtingai gyvena gal koks 1 procentas muzikantų.
Todėl, jei siekiate užsidirbti pinigų, mano galva, geriau rinktis kitą profesiją. Muzika – tai pašaukimas, įdėjus maksimaliai darbo ir pastangų, išgyventi galima, bet ar būsite turtingi, – vargu. Antra vertus yra ir emocinė, moralinė, savirealizacijos pusė – menas, muzika keičia mąstymą. Kūryba, taurina žmogaus sielą. Menininkai kitaip mąsto, dirba visai kiti smegenų kampai. Daugeliu atveju menininkai laisvesni, turi gilesnes įžvalgas, savitą pasaulio suvokimą.
„Miesto vaikas“
„Prisipažinsiu atvirai, esu tikras miesto vaikas. Užaugau Klaipėdos senamiestyje ant betono. Močiutė gyveno Vilniuje, taip pat mieste. Su tėvais lankydavome ją ne kažkur kaime, o sostinėje. Pasirinkau Vilnių savo namais, nors galėjau likti ir Suomijoje. Vilnius – Lietuvos sostinė, čia visi kultūriniai centrai, geriausi dėstytojai, didžiausi renginiai. Jo nuomone – visoje Lietuvoje koncertuojančiam muzikantui Kaunas, Elektrėnai būtų ta vieta, kurioje patogiau gyventi. Įsikūrus Lietuvos viduryje, galėtų greičiau į koncertus atvažiuoti, mažiau laiko susigaištų kelyje.
„Kaip ir minėjau aš muzikos mokiausi ir Suomijoje. Galėjau ten pasilikti gyventi, bet kažkaip jaučiausi svetimas mentalitetu. Būtų reikėję mokytis suomių kalbos. Pats esu karšto būdo, Suomijoje jaučiausi kitoks. Grįžau į Lietuvą, nepaisant to, kad didesnėje šalyje daugelis dalykų yra geriau nei mūsų krašte, bet prisipažinsiu atvirai – amžinai svetimu užsieniečiu būti nenorėjau. Lietuva – mano skruzdėlynas, čia viskas sava, čia pažįstu visus kampus“, – atviravo muzikantas.
– Kokia muzika pačiam labiausiai patinka?
– Aš mėgaujuosi gera, kokybiška muzika. Man patinka viskas – klasika, popsas, avangardas. Populiarioji muzika mano specializacijos dalis, ją mėgstu, domiuosi ja, analizuoju. Ieškau atsakymų kodėl šis kūrinys vertingas, semiuosi idėjų.
– Esate atgrojęs nemažai vestuvių, o kada planuojate savąsias?
– Žinote, tiek vestuvių esu matęs, kad savų tikrai nebenoriu. Mačiau visus Lietuvos didžėjus, geriausius magus, fakyrus, na, gal ne visus?...Saliutų firmų vagonėlius taip pat atpažįstu iš tolo. Grodamas renginiuose susipažinau su virtuvės personalu, padavėjais, su kuriais dažnai susiduriu, sveikinuosi, jie tapę jau mano draugais. Dažnai susimąstau apie tai, kad gal ir man būtų laikas sukurti šeimą. Manau, kad jei kada rengsiu savo vestuves – jose norėsiu visiškos tylos. Tik gamta, vandens čiurlenimas, paukščiai. Kartais man atrodo keista, kad žmonės negirdi gamtos. Nuvažiuoju į kokią nuostabią sodybą, gamta ūžia – varlės, paukščiai, jų balsai, skraido gervės. Bandau įsiklausyti į tylą, ir ateina šeimininkas, kuris paprašo įjungti trankią muzika.
Klausydamas muzikos, aš neatsipalaiduoju. Ji yra mano darbas, mintimis pradedu analizuoti skambančius kūrinius, gamtos garsai paskęsta pertekliniame triukšme. Aš norėčiau paprastų vestuvių – tylių, ramių, be jokių muzikantų ir be muzikos. Gamtoje – tik pirtis ir alutis, svečiai ką nori, tą daro, jokių vedėjų, kurių juokus, programas jau ko ne atmintinai išmokau. O gal skrisčiau į Paryžių?... Su pačiais artimiausiais draugais. Tikrai matyti 150 valgančių žmonių per savo vestuves nenorėčiau.
– Ar kada svarstėte apie pedagoginę karjerą, dėstytojo duoną?
– Tikrai galvojau apie tai, buvau kviečiamas. Bet iš esmės aš nesuprantu akademinių sluoksnių, jų mentaliteto. Kaip galima akademijoje dėstyti tą vadinamąją rimtąją muziką, o pop muziką laikyti paskutiniu mėšlu?.. Apmaudu, kad akademiniuose sluoksniuose populiarioji muzika sunkiai skinasi sau kelią. Moka algą – grašius – o profesoriai, muzikantai kovoja dėl krūvio, vietos, mokinių, skirtingo požiūrio į muziką. Visur yra klanai, jų kovos dėl mokinių, dėl algų. Net nenoriu apie tai kalbėti, o ką jau galvoti apie buvimą ten. Kam man veltis į šias beprasmes kovas ir gauti už tai kapeikas.
Tai mane atbaido nuo tokio darbo, ten eiti tikrai nenoriu, juolab, kad aš už vieną renginį gaunu beveik tiek pat ar net daugiau, nei akademikas per visą mėnesį. Mokytojavimas taip pat pašaukimas. Jei tu uždirbi grašius, tikėtina, kad be meilės savo darbui ten net neisi. Savo muzika, koncertine veikla esu užsitarnavęs publikos pagarbą, kurios vargu ar sulaukčiau akademiniuose sluoksniuose. Juk aš groju popsą. Renginyje – ateini, pagroji, tave gerbia, žmogumi laiko, kas nebūtinai atsitiktų akademijoje, kurioje gausu asmenybių su skirtingu muzikiniu skoniu, ir mano galva, jau gerokai atgyvenusiu įsitikinimu, kad pop muzika neva yra pigi ir jos turėtų nemėgti joks save gerbiantis muzikantas.
Gyvenimas atvirkščiai
Anot Juozo Kuraičio, kiekvienas darbas turi savų privalumų. Dideli renginiai su tūkstantiniais biudžetais yra labiau oficialūs, būtinas vedėjas, kam gerokai sunkiau, nes tenka koordinuoti didelius žmonių srautus, p mažuose renginiuose daugiau šilumos, intymumo. Galima susibendrauti su svečiais. Jis juokavo, kad muzikantai, kaip ir visi šou verslo žmonės gyvena atvirkštiniu grafiku. Paprasti žmonės dirba nuo 8 iki 17 val. darbo dienomis, o savaitgaliais linksminasi. „Mes dirbame penktadieniais, šeštadieniais, vakarais, kai visi žmonės pramogauja. Vasarą pasitaiko veiklų ir dieną, bet gyvenimo režimas yra visai kitoks. Pirmadieniais nuo ryto daugelis sėdi darbuose, o aš miegu iki 10 val. atsikeliu, planuoju veiklas, turiu pasidaryti įrašus, repetuoti, palaikyti formą. Prieš nueinant į studiją, galiu pasportuot“, – apie muzikanto gyvenimo ritmą atviravo Juozas.
„Renginiai – mano darbas, pašaukimas, aistra. Galiu išgyventi iš muzikos, ji yra mano hobi ir pragyvenimo šaltinis, bet iki galutinės laimės man trūksta tik šeimos. Dar gyvendamas Klaipėdoje, retai kada nueidavau prie jūros. Bet dabar, darausi vis romantiškesnis. Dažnai pasiilgstu jūros ošimo, jaučiu nostalgiją jūrai. Atvykęs į Klaipėdą, Palangą, būtinai ją aplankau. Būdamas tyloje, klausydamasis gamtos garsų aš pailsiu. Jūros šniokštimas suteikia energijos, jėgų, įkvepia naujiems darbams“, – atviravo Juozas Kuraitis.