Sausio 13-ąją Aukščiausiąją Tarybą gynęs vyras: jei nesiruošim, mus vėl šimtui metų paklos ant menčių

Dar prieš vykstant susitikti su Albertu Daugirdu į jo sodo namelį, iš atsargos kario gavome išsamų žemėlapį su nuorodomis, kaip surasti susitikimo vietą. Su fotografu nusijuokėme – paprastai žmonės nurodo koordinates, kurias būtų galima suvesti į GPS, o čia – ne kiekvienam įkandama orientacinė užduotis.

Pirmąkart šis straipsnis buvo išpublikuotas portale delfi.lt 2017-05-20. Tai ciklo apie į atsargą išėjusius šalies karius dalis.

„Aš įsmeigsiu vėliavėlę, kad pamatytumėte“, – telefonu patikino pašnekovas. Važiuodami supratome, vėliavėlės reikia ne be reikalo – sodo namelis Šalčininkų rajono miškų glūdumoje. Ir žemėlapis, ko gero, supaišytas ne atsitiktinai – telefono ekrane užgęsta visos ryšio padalos.

Pasukę į raudona vėliavėle pažymėtą kelią kone iš karto privažiuojame medinėmis lentomis apkaltus vartus, ant kurių virvėmis išraitytas užrašas „Žalias Velnias“. Būtent taip partizano Jono Misiūno slapyvardžiu pavadinta Alberto įkurta neformali brolija, kurios narius, kaip rašoma oficialiame puslapyje, vienija požiūris į Lietuvos istoriją, valstybės saugumą, gamtą ir kitos vertybės.

Stabtelime prie vartų, išlipame iš automobilio ir jau netrukus pamatome link mūsų ateinantį Albertą. Vyras pasipuošęs kamufliažine apranga. „Įvažiuokit į kiemą“, – pasiūlo pašnekovas. „Aš per tą laiką nubėgsiu ištraukti vėliavėlę“, – paaiškina ir bėgte pasileidžia įsukimo link. Po kelių akimirkų grįžta nė kiek neuždusęs ir pasiūlo pasirinkti pokalbio vietą – namelyje ar lauke. Kadangi rytas žvarbokas, prisėdame viduje.

Tiesa, viduje taip pat vėsoka. Tačiau Albertui, ne kartą buvusiam išlikimo kursuose ir išmokusiam prisitaikyti prie -30 temperatūros, tai, panašu, nė kiek netrukdo.