Senosios Vilniaus kavinės ir restoranai: Džaz klubas, Vaiva, Eglutė, o su meiluže – tik į Žibutę

Geraisiais „Čitalkos“ laikais į ją, kaip ir į „Neringą“ buvo užsiųsti provokatoriai ir informatoriai“, kurių, žinoma, paprasti svečiai bei nuolatiniai lankytojai nežinojo. Greičiausia patys tie informatoriai buvo nuolatiniais lankytojais. Bet kokiu atveju, nei aš, nei mano draugai nekada negirdėjome nuolatinių lankytojų tarpusavio kalbose konkrečių kaltinimų ar įtarimų, jog kažkas šnipinėja. Tačiau netrukus KGB ėmė tardyti „Čitalkos“ lankytojus.

Atėjo laikas šašlykinių atidarymui, o „Vaiva“ – centre, senamiestyje, viena iš pirmųjų, ir niekur nereikia važiuot. Kur anksčiau Vilniaus gurmanas galėjo suvalgyti šašlyką? Restorane „Vilnius“ ir oro uosto restorane, tarp kita ko oro uosto šašlykas buvo „kietesnis“. Bet restoranas „Vilnius“ – ilgas reikalas, o ir kainos ... Oro uostas? Toli! O malonumas – štai jis yra čia pat. Kas kada nors iki „Vaivos“ valgė tikrą šašlyką, tas suprato... O taip – „iš bado šuva ir varškę ėda“, nueisim išgersim degtinės, užkąsim šašlyku, užpiltu pomidorų padažu, ir iškart gi gerai! Kieta, su gyslelėmis, mėsa strigo tarp dantų, o dantys mėsoje. Nors kiauliena – vis tik mėsa, ne morka, o prie mėsos ir išgerti galima. Todėl žmonės ten ir užsukdavo, suvilioti žodžio „šašlykas“, rijo degtinę ir užkandžiavo tuo, kas pavadinta buvo „šašlyku“, nepajausdami jokio natūralaus mėsos skonio ar aromato. Ir jokių subtilybių, jokių plonybių.