Restorano tipo kavinė, kaip buvo parašyta meniu, dėl interjero, įkūnyto aukšto architektų brolių dvynių Nasvyčių meno ir išskirtinės publikos, kuri ten rinkdavosi, buvo laikoma viena geriausių ir, ko gero, vos ne pačia madingiausia Sąjungoje. Vizitas į „Neringą“, kurią gerbė Leningrado, Maskvos ir kitos kūrybinės įžymybės, buvo draugų kasdienis, tarsi koks klubinis, ritualas.
Nuolatinis lankytojas, bet kada atvykęs, kiekvieną kartą galėjo ten sutikti pažįstamų, savojo rato žmonių ir draugų iš anksto nesusitaręs. Ten eidavo per pertraukas tarp paskaitų, savaitgaliais ir per studentų atostogas po tris kartus per dieną. Tie, kurie dirbo ar tarnavo miesto centre, užeidavo ten po darbo, prieš darbą, per pusryčius ir pietus. Iš tikrųjų tam tikra prasme „Neringa“ ir buvo klubas, egzistuojantis tiek dėl oficialių nuostatų, tiek priimtų nerašytų taisyklių ir vyravusios sovietinio maitinimo susivienijimų bei trestų sistemoje neviešos nusistovėjusios tvarkos sąvado, ir kartu gyvavo nepaisydamas šių aplinkybių.