Septyneri metai nesėkmių bandant pastoti: skolos, atsiribojimas nuo aplinkinių ir vienintelis apsėdimas – susilaukti vaiko

Žmonės dažnai mėgsta planuoti. Baigę mokyklą stoja į universitetą, tada susiranda gerą darbą, susituokia, įsigyja būstą arba jį statosi, siekia karjeros, o tada… Tada laikas susilaukti vaikų. Gražūs norai vaikui padovanoti aprūpintą aplinką (o gal tai – savo patogumui?), bet ne viskas gyvenime klostosi pagal planą. Ir turbūt niekada, kol dar gyvename – kvėpuojame, judame, jaučiame ir mąstome – neateina tas laikas, kurį galima pavadinti „viską turiu ir viskas padaryta“. Savo gyvenimą aš irgi planavau. Ir vaikelį planavau. Bet planai išsisklaidė tarsi dūmas – septynerius metus kovojau su nevaisingumu, savimi ir savo jausmais.

Septyneri. Metai. Skausmo, sumišusio su viltimi, liūdesio su trumpais prašviesėjimo blyksniais (o gal jau?..), juodos nevilties, kurią pakeisdavo trumpas jėgų plūstelėjimas. Septyneri. Metai. Tarsi amerikietiški kalneliai, kuriuose nusileidimų, deja, buvo daug daugiau nei pakilimų. Ir nors man šiurpsta oda prisiminus tuos septynerius savo gyvenimo metus, aš dėkoju gyvenimui už juos: be jų taip aiškiai nesuprasčiau, kas yra tikrosios vertybės, nežinočiau, kokia trapi gali būti viltis bei kokia ji svarbi, ir net nenumanyčiau, kokia stipri pati esu. 

Papasakosiu, kokį kelią nuėjau, norėdama susilaukti vaikelio, apie tai, kas nutiko, kai, rodos, pasiekiau emocinį dugną