Pirmasis meistras, nusprendęs sudominti publiką ir parodyti tai, kas slypi laikrodžio viduje, buvo prancūzas André-Charles Caronas, kuris 1720 – 1760 m. buvo karaliaus Louis XV dvaro laikrodininkas. Reakcija buvo tokia, tarsi koks nors iliuzionistas būtų atskleidęs savo triukų paslaptis. Reikia turėti galvoje dvi aplinkybes: tai buvo pastatomi arba sieniniai laikrodžiai, nes pirmieji rankiniai laikrodžiai pasirodė gerokai vėliau. Oficialiai laikoma, kad pirmąjį rankinį laikrodį 1868 m. pagamino „Patek Philippe“ ir jis buvo skirtas vengrų grafienei Koscowicz. Tuo tarpu šiuolaikinių rankinių laikrodžių pirmtaku laikomas modelis, kurį Louis Cartier 1904 m. pagamino savo bičiuliui aviatoriui Alberto Santos-Dumont‘ui. Kitas dalykas: tie pastatomi laikrodžiai buvo nepaprastai brangūs, jų kaina prilygo gero namo kainai.
Šveicarų laikrodininkai skeletonus (angl. skeleton / openwork watch) prisiminė artėjančio žlugimo akivaizdoje, kai praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio pradžioje vadinamosios kvarco krizės metais rinką užtvindė nebrangūs japonų elektroniniai laikrodžiai ir visa šveicarų laikrodžių pramonė atsidūrė ant žlugimo ribos. Išgyvenimo vertas klausimas buvo toks: kuo mes skiriamės, kuo mes unikalūs? Elitinės manufaktūros „Patek Philippe“, „Vacheron Constantin“, „Jaeger-LeCoultre“ ėmėsi darbo, o „Audemars Piguet“ net sukūrė atskirą skeletonų departamentą. Pavyzdžiui, beveik visi vieno iš šiuolaikinių itin brangių ir madingų laikrodžių gamintojo Richardo Mille‘o modeliai yra būtent tokie. Skeletonai yra išskirtiniai laikrodžiai, jie iškart signalizuoja, kad jį segintis žmogus nėra tas, kuris su minia plaukia pasroviui, jis suvokia, kas yra tikra ir vertinga.
Skeletonas yra kitoks ir techniniu požiūriu: jei nuo paprasto laikrodžio nuimsite ciferblatą, jis skeletonu netaps. Tai – speciali konstrukcija ir visų komponentų architektūra. Aukščiausios klasės skeletonai pasižymi dar viena išskirtine savybe – mechanizmo apdaila. Pavyzdžiui, šiame tekste mano minimi „Vacheron Constantin“ ir „Roger Dubuis“ laikrodžiai žymimi prestižiniu „Poinçon de Genève“ spaudu. Tai yra ne tik geografinė nuoroda, kad laikrodis pagamintas Ženevos kantone, bet ir aukščiausių techninių bei estetinių standartų liudijimas. Skeletone matoma kiekviena mažiausia mechanizmo detalė, todėl kiekviena laikrodžio, turinčio „Poinçon de Genève“ spaudą, detalė yra dailinama ir poliruojama rankomis. Kokios tai apimties darbas? Pavyzdžiui, toliau minimo „Vacheron Constantin“ mechanizmą sudaro 278 dalys. Kai kurios iš jų yra vos kelių milimetrų dydžio.
Kaip tai daroma? Tai esu matęs, kai lankiausi greta Ženevos esančioje „Vacheron Constantin“ manufaktūroje. Meistras, žvelgdamas pro stiprų didinamąjį stiklą, kiekvieną mažiausią dalį ar dantratuką poliruoja naudodamas deimantų pudrą ir specialų užaštrintą minkšto medžio pagaliuką, kuris primena dantų krapštuką. Ir taip nupoliruojamos visos dalys! Suprantama, tai lemia ir laikrodžio kainą, nes, pavyzdžiui, „Roger Dubuis“ teigimu, jų darbo laiko sąnaudos išauga maždaug 30 proc.
„Nebula 38 Steel“ yra naujausias angliškas šaknis turinčios šveicarų manufaktūros „Arnold & Son“ darbas. Jo dizainas atspindi britų horologijos tradiciją, o apdaila yra puikus šveicariško meistriškumo ir kruopštumo pavyzdys. Savita yra ir paties itin gražaus mechanizmo komponentų kompozicija, kuri sukuria išskirtinę vizualią harmoniją. Dar reikia pridurti, kad pats laikrodis yra labai plonas.
Valandas ir minutes rodo ant centrinės ašies esančios rodyklės, o sekundes – mažas ciferblatas ties 7 valanda. Svarbiausias manufaktūrinio mechanizmo A&S5101 bruožas – labai estetiška simetrija ir subalansuotos proporcijos, todėl ties 5 valanda matome balansą arba eigos reguliatorių. Būtina paminėti ir labai praktišką šio ranka prisukamo mechanizmo bruožą: jo galios atsarga yra 90 val., o tai reta tarp skeletonų. Apibendrinant galima konstatuoti, kad funkcionalumas ir grožis slypi idealioje tvarkoje.
Panašios koncepcijos, bet kitokios architektūros yra šių metų „Jaquet Droz“ modelis „Grande Seconde Skelet-One“. Kai kas gali paklausti: jis – modernus ar klasikinis? Ir toks, ir toks. Korpusas yra iš modernios vadinamosios plazmos keramikos ir jis puikiai dera su horologijos klasika. Ta medžiaga gaunama baltąją keramiką patalpinant į krosnį, kurioje yra 20 tūkst. laipsnių temperatūra. Rezultatas – gražios spalvos itin tvirta medžiaga, pasižyminti metalizuotu švytėjimu, nors šis efektas išgautas be jokių metalų. Prie korpuso puikiai dera ir visų kitų dalių spalvos. Siekiant kuo didesnio grakštumo ir erdvės, 41 mm diametro korpuse glūdintis manufaktūrinis mechanizmas buvo sumažintas iki minimumo. Kai dėl dizaino, tai „Grande Seconde Skelet-One“ tęsia Pierre‘o Jaquet-Droz prieš 300 metų pradėtą tradiciją ir pasižymi išskirtiniu ir iškart atpažįstamu dizaino kodu. Tai – apatinėje ciferblato dalyje esantis didelis – grande – sekundžių ciferblatas su gradacijomis ant safyro kristalo ir didele rodykle.
Kaip tai pavyko? Dauguma laikrodžių turi klasikinę 4 sluoksnių struktūrą: ciferblato žiedas ir stikliukas, ciferblatas ir rodyklės, korpuse esantis mechanizmas ir korpuso dugnelis. Šios schemos buvo visiškai atsisakyta. Pavyzdžiui, pagrindinė mechanizmo plokštė yra tiesiogiai integruota į korpusą ir ji tuo pat metu atlieka apatinio dugnelio funkciją. Paties korpuso nebuvo galima gaminti iš aukso, nes tokio storio korpusas būtų per silpnas, todėl jis pagamintas iš specialus lydinio, kurio pagrindą sudaro kobaltas. Kurdama šį laikrodį „Piaget“ įregistravo 5 patentus. Visos dalys buvo minimizuotas iki ribos, kuomet metalas fiziškai jau nebegalėtų atlikti savo funkcijos. Pavyzdžiui, kai kurie dantratukai nuo įprastų 0,20 mm suplonėjo iki 0,12 mm, o safyro kristalas net iki 0,2 mm. Jis toks plonas, kad mechanizmą nuo jūsų odos skiria tik 0,12 mm storio kobalto plokštelė. Esu koncepcinį modelį segėjęs Ženevoje ir buvo suku patikėti, kad kažką turi ant riešo.