Balandžio mėnesį vykdavo „lenininės talkos“, rudenį ir pavasarį mokiniai buvo nuolat vežami į kolūkius, vasarą prieš rugsėjo pirmą mokiniai turėdavo ateiti į mokyklą ir plauti langus, valyti grindis po remontų, paliktieji po pamokų taip pat dirbdavo valytojų darbą.
Vyresnėse klasėse būdavo gamybinė diena. Po pietų eidavo kas į automobilio, kas į statybos, o kas į siuvimo pamokas. Niekas ten nemokė nei vairuoti, nei siūti, nei statyti, tiesiog mokytojas gamybininkas diktuodavo, o mokiniai užsirašinėdavo, pavyzdžiui, apie tai kokios yra siuvimo mašinų markės. Daug kas jau nenorėdavo eiti į tas pamokas, nes būdavo pavargę po sunkaus valytojų darbo kepykloje. Iš ryto gamybinę dieną praleisdavome dirbdami kepykloje, dažniausiai grandydami ir valydami sienas. Už tai niekas nemokėdavo, tik šviežio batono duodavo, o jei kas sugalvodavo išsinešti dar karštų ir kvepiančių kepinių, atimdavo, o mokykloje prasidėdavo bausmės, apie kurias jau rašiau ankstesniuose šio ciklo straipsniuose.
Mokyklos aplinkos tvarkymas, mokyklos patalpų plovimas čia buvo kasdienybė. Nors mokykla valytojų turėjo, ir ne vieną. Jos būdavo atsakingos ne tik už mokyklos valymą, bet ir už skambutį, už rūbinę. Vienu metu tikrai dirbo kelios. Kodėl mokinius versdavo valyti mokyklą, lieka neatsakyta mįslė. Turbūt todėl, kad sovietžmogis turi būti išsiugdęs tokią savybę: nesvarbu, ar tau priklauso ar ne, jei viršesnis pasakė, vadinasi turi daryti. Greičiausiai todėl. Viena mokytoja per pamokas vis minėdavo: gyvenime reikia daug ir sunkiai dirbti. Bet niekada nėra pasakiusi, kad reikia orientuotis į rezultatus, užduoti klausimą: kas tau iš to, kas iš to tavo artimiesiems? Apskritai, posovietiniai žmonės retai kada mąsto ir darydami vieną ar kitą veiksmą nekelia klausimo: o kas man iš to? (šį klausimą sau visada užduoda žydai). Užuot susimąstę, jie geriau atsakys: „Ką aš žinau...“ Ši frazė „ką aš žinau“ yra topinė, grynas trendas, todėl jai skirsiu atskirą straipsnį.
Balandį – leninių talkų metu – pionieriai turėdavo priduoti surinktą makulatūrą ir metalo laužą. Buvo netgi normos – kiek kiekviena klasės turi atnešti. Čia ir prasidėdavo kuriozai. Kadangi tiek popieriaus, tiek metalo laužo trūkdavo, mokiniai pirmiausia ištempdavo iš namų, ką tiktai galėdavo. Į makulatūrą nueidavo ir šeimos albumai, ir netyčia pakliūdavo įvairūs dokumentai. Dabar yra paprasta išsiimti dublikatą, o tada, kai dar niekas nebuvo skaitmenizuota, nebuvo suvesti duomenys į bendrą kompiuterinę sistemą, dokumento dublikatą gauti buvo be galo sunku. Štai, pavyzdžiui, puikiai pamenu, kad pametus vairavimo teises, jas reikėdavo iš naujo išsilaikyti. Į makulatūrą pakliūdavo ir knygos, ir knygose, kad nerastų „žulikai“ ir „vagiai“, paslėpti pinigai. Į metalo laužą keliaudavo reikalingi namų apyvokos daiktai. Pionieriai ir patys patapdavo „vagiais“ ir „žulikais“, susirinkdavo viską, kas iš metalo, netgi skydines išlupdavo, baisiau nei dabartiniai bomžai, šie bent jau nerizikuoja savo gyvybe ir nekiša nagų prie elektros skydinių. Arba štai vaikšto iš namų į namus kaip Užgavėnių persirengėliai ir kaulija makulatūros, metalo laužo, šunis lodo, žmonėms ramybės neduoda.
Talkos kolūkyje – toks įprastas dalykas, kad, atrodo, jau nėra ką apie tai pasakoti. Prievartinis darbas kolūkio laukuose ne visada buvo toks linksmas, kaip kad mėgsta jį vaizduoti sovietiniai „romantikai“. Pirmiausia, tai buvo darbas, labai sunkus darbas. Antra, talkos vykdavo pamokų sąskaita, o rudenį, kai būdavo nuimamas derlius, pamokos būdavo praleidžiamos nuolat. Būdavo taip, kad į mokyklą nueidavome tik vieną kartą per savaitę. Pavasarį į kolūkius veždavo rečiau, bet viena talka man ypač įsiminė. Tą dieną buvo šalta – užslinko kažkoks ciklonas. Vėjas košė kiaurai, o mes ėjome paskui traktorių ir rinkome riedulius. Pradėjo lyti nesmarkus lietus, bet kai toks vėjas, atrodė, kad tai labai šalta lijundra. Klasės vadovės velnias negriebė, lakstė ir rėkavo, skubino. Jokiu būdu negalima slėptis nuo lietaus, „reikia daug ir sunkiai dirbti“, – rėkavo. Po tokio darbo susirgo beveik pusė klasės. Tėvai lėkė pas mokyklos vadovybę. Direktorius pasakė, kad klasės vadovę įspės. Man šis prievartos kolūkyje aktas baigėsi liūdnai. Susirgau labai smarkiu plaučių uždegimu, visą gražų pavasarį pragulėjau ligos patale, o po to ir vasarą ir rudens pradžioje, vos tik paeidavau spartesniu žingsniu, imdavau dusti. Kelerius metus iš eilės dažnai sirgdavau peršalimo ligomis, nors mano imunitetas iki tol buvo idealus, nebijodavau nei karščio, nei šalčio, beveik nesirgdavau. Sako, darbas puošia? Galbūt. Tokia liekna it manekenė niekada daugiau nebuvau gyvenime. O jeigu rimtai – negi sunkų kolūkiečių darbą turi atlikti nepilnamečiai? Juk būdavo lauko darbininkai, kurie už tai gaudavo algą. Kuo čia dėti mokiniai? Šiek tiek rublių užsidirbti buvo galima vasarą kolūkio laukuose retinant kabliuojant ir ravint runkelius, burokus. Sumokėdavo už sutartą normą, tada vaikai ir patys savanoriškai eidavo dirbti.
Bet niekaip negaliu pateisinti ar paaiškinti to sunkaus, nemokamo, beprasmiško, pavojingo sveikatai, o svarbiausia – prievartinio darbo. Bene labiausiai įsiminė akmenų nešiojimas iš vienos vietos į kitą. Jums turbūt bus sunku patikėti, tačiau iš tiesų mus versdavo dirbti šį beprasmišką darbą! Dažnai vykdavo talkos mokyklos stadione – ne vien tik lenininių proga. Ten nuolat kažką nugriaudavo, perstatydavo, remontuodavo, kasinėdavo. Ir nuolat tai šen, tai ten riogsodavo plytų ar akmenų krūva. Per talkas reikėdavo tas krūvas akmenų pernešioti iš vienos vietos į kitą.
Tokia nesąmonė sykį buvo ir kolūkyje. Pavasarį nuo laukų, kaip jau minėjau, reikėdavo rinkti akmenis. Juos mėtydavome į šalia važiuojantį traktorių. Baigus rinkti, kolūkio traktorininkas riedulius papylė į vieną krūvą šalia lauko. Klasės vadovei pasidingojo, kad ta krūva čia ne vietoje, kad akmenys gražiau atrodytų kitoje pusėje. Ir mes, gal kokios šeštos ar septintos klasės mokinukai buvome priversti nešioti tuos akmenis. O klasės vadovė strikinėjo šalia ir rėkavo: „Greičiau, greičiau, mergos kaip karvės, nepasijudinate, bernai kaip arkliai, pustuščius kibirus nešatės...“ ir pribėgusi prikrauna akmenų į kibirą tiek, kad tikrai nepakelsi nuo žemės.
Galvoju ir nesugalvoju, kam ta beprasmybė buvo reikalinga? Nerandu jokio loginio paaiškinimo.