Sovietmečiu pirkėjus prekybininkai maustė, kaip išmanė: kur dingo šimtas gramų dešros ir kodėl alus įgavo skalbiklio skonį

1989-ųjų liepa Nidoje džiugino itin karštais ir saulėtais orais, vanduo ramutėlėje jūroje – kaip arbata, tad bus puikios sąlygos atsipalaiduoti ką tik iš rekrūtavimo sovietinėje armijoje grįžusiam draugui, o ir man pačiam atostogos neprailgs. Pirmasis klausimas, kurio ėmėmės spręsti nedelsdami, – kur rasti sodraus, karstelėjusio „Baltijos“ alučio, juk klaipėdiečių alus kokybe gerokai lenkė vilniškį. Parduotuvių Nidoje anuomet buvo mažiau nei pirštų ant rankos, ir alaus jose tądien nebebuvo nei kvapo, tad, apsiginklavę pora trilitrinių stiklainių, stojome į eilutę prie restauratorių suręsto „Ešerinės“ restorano. Džiaugėmės, kad pilstomas alus toks šviežias, o ir putoja gražiai, vadinasi, neatmieštas vandeniu.

Galiausiai išsitiesėme lovose atostogų strategijos aptarimui, tačiau užmigti sekėsi sunkiai: kankino troškulys, neramino žagsulys, pylė prakaitas, nors pro pravertą langą šiureno gaivus šalia banguojančių marių dvelksmas. Kitądien atstovėjome valandinę eilutę parduotuvėje, ir keturios dėžės užėmė savąją vietą šaldytuve. 

Praėjus keletui dienų, iš vietinių gyventojų sužinojome, kad jie niekada neperka „Ešerinėje“ alaus, nes ten jis smarkiai skiedžiamas vandeniu, o, kad įtarimai būtų išsklaidyti, alun pilama ir šiek tiek skalbimo miltelių – jeigu alutis putoja, vadinasi, tikras – neskiestas... Taigi teko šiek tiek pavargti nemigo naktį, virškinant pridėtinę skalbimo priemonę.

Nesigėriu sovietmečiu, nes jei tektų surašyti visas jo ydas ir marazmus, dažnas jūsų įsibaugintų: kaip gi apskritai buvo įmanoma gyventi tokiam kalėjime?