Teroristas pusę metų miklino ranką šaudykloje
1990 metų kovo mėnesį Kremlius sulaukė Iževsko gamyklos šaltkalvio Aleksandro Šmonovo laiško, kuriame buvo išdėstyti reikalavimai. Bet tai greičiau buvo grasinimas nei laiškas. Šmonovas reikalavo, kad Michailas Gorbačiovas tučtuojau paliktų prezidento postą. Šaltkalvis kaltino Gorbačiovą dėl mitingų, vykusių Tbilisyje 1989 metų balandžio 9 dieną, ir dėl pogromų, vykusių 1990 metais Baku, žiaurių numalšinimų. Laiško autorius taip pat kaltino Gorbačiovą, kad Sovietų Sąjungoje įsigaliojo totalitarinis režimas, kad jis užgrobė aukščiausią šalies valdžią be liaudies sutikimo, todėl reikalavo kuo greičiau pravesti laisvus, demokratiškus rinkimus. Laiške buvo aiškiai juntamas nedviprasmiškas grasinimas prezidentui. Negana to, nusiuntęs laišką Kremliui, Šmonovas atsispausdino šimtą lapelių su Gorbačiovo portretu bei parašu „Liaudies priešas“ ir išklijavo juos ant stulpų Iževsko mieste.
Bet Kremliuje niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad kažkas ketina nužudyti Gorbačiovą ir Lukjanovą, kaip kad buvo nurodyta laiške. Į tuos grasinimus buvo pažiūrėta kaip į nesveiko žmogaus svaičiojimus.
Nušauti Gorbačiovą Šmonovas ruošėsi iš nupjautvamzdžio šautuvo. Jis legaliai nusipirko ginklą parduotuvėje ir gavo leidimą iš milicijos juo naudotis. Po to būsimasis teroristas pusę metų miklino ranką šaudykloje. Galvojo, kad savo taiklumu pataikys į Gorbačiovą net ir iš didelio atstumo.
1990 metais lapkričio 7 dieną Raudonojoje aikštėje vyko kasmetė demonstracija Spalio revoliucijos sukakties proga. Į demonstrantų eiles įsiliejo ir A. Šmonovas, po paltu slėpdamas šautuvą, kuriame buvo tik dvi kulkos: viena Gorbačiovui, o kita Lukjanovui, rašoma svpressa.ru.
Per ilgus sovietinės valdžios metus saugumo sistema buvo kone tobulai atidirbta per tokius renginius Raudonojoje aikštėje. Šmonovo tikslas buvo įsimaišyti tarp žmonių ir prasibrauti arčiau centrinės universalinės parduotuvės, o ten – jau ranka paduoti iki tribūnos, kur ir stovėjo visa aukščiausioji šalies valdžia.
Šmonovo didybės manija kuždėjo, kad jis turi pataikyti Gorbačiovui į galvą. Mat vyras buvo įsitikinęs, kad prezidentas po paltu vilki neperšaunamą liemenę. Šaltkalvis vis dėlto spėjo iššauti, tik kulka nulėkė į padanges, nes per besitaikančio Šmonovo šautuvą kirto vienas saugumiečių, taip pat įsimaišęs tarp žmonių kolonų. Tada ir kiti žmonės stvėrė Iževsko teroristą, pargriovė ant žemės, o po to nutempė jį į artimiausią milicijos skyrių.
Garsiai skambėjo muzika, žmonių kolonos ėjo toliau, o Gorbačiovas nieko nepastebėjo ir nesuprato.
Prašovusio pro šalį šaulio apklausa vyko nedideliame kambarėlyje, kur saugumiečiai turėjo savo skyrių. Šmonovas sąžiningai ir atvirai išklojo, kad rengėsi pasikėsinimui ilgai, ir paaiškino neapykantos Gorbačiovui priežastis.
„Pirmąjį pokalbį su juo pravedžiau aš, – pasakoja Valerijus Velička, buvęs SSRS KGB 9-osios valdybos štabo viršininkas. – Jis nusivilko paltą, o po juo buvo neperšaunama liemenė. Nežinau, gal jis ruošėsi susišaudymui su prezidento apsaugininkais.“
Gorbačiovas po šio įvykio pasakė, kad „tas pasikėsinimas buvo ne kas kita, kaip gerai suplanuota KGB akcija, kadangi tada šalyje jau ir taip kunkuliavo nepasitenkinimas, padėtis buvo pakankamai aštri ir įtempta, todėl nusprendė tokiu būdu prezidentą paprasčiausiai įbauginti.“
„Tai buvo vieno aktoriaus spektaklis, kurį surengė specialiosios tarnybos ir KGB“, – tvirtino Gorbačiovas. Anot jo, KGB specialiai organizavo „pasikėsinimą“ į jį, nes norėjo pareikalauti skirti daugiau piniginių lėšų šiai jėgos struktūrai išlaikyti.
„Gorbačiovas buvo labai sudėtingas saugumiečiams klientas. Pora nenusėdėdavo vietoje. Dažnai važinėjo po šalį, kur susitikdavo su liaudimi. Taip pat dažnai vykdavo ir į užsienį, – pasakoja buvęs SSRS KGB pareigūnas Michailas Titkovas. – O jei būdavo Maskvoje, tai beveik kasdien vykdavo į susitikimus su žmonėmis. Gorbačiovas tiesiog mėgavosi jį apsuptos žmonių minios, nesuprasdamas, kokį kelia pavojų.“
Jo teigimu, vieną kartą saugumiečiai vos spėjo pagauti tiesiai ant Gorbačiovo galvos lekiantį portfelį. Galvojo, kad jame bomba, paaiškėjo, kad dovana.
Prezidento požiūris į apsaugą tapo pagarbesnis
Vizito Prancūzijoje metu Gorbačiovo vos „neperplėšė pusiau“ juo besižavinti žmonių minia. Visa Europa tada skandavo: „Gorbi“, „Gorbi“. Tuo metu Michailas Sergejevičius buvo populiaresnis už bet kurią pasaulinio garso žvaigždę.
„Kai SSRS gensekas atvyko į Bastilijos aikštę, jį saugojo 12–15 saugumiečių, bet sulaikyti minią žmonių, besiveržiančių prie jo ir norinčių paspausti ranką ar tiesiog paliesti, buvo nepaprastai sunku. Tai buvo siaubinga jėga ir labai pavojinga“, – tvirtino Michailas Titkovas.
Anot jo, pabendrauti su paprastais žmonėmis, nepaisant to, kad jai sekėsi daug prasčiau nei vyrui, veržėsi ir Raisa Gorbačiova.
„Ji labai mėgo nurodinėti, komanduoti ir priiminėti politinius sprendimus už vyrą, – sako specialiųjų tarnybų istorikas Valerijus Malevanis. – Gensekų žmonos – tai specialiųjų tarnybų „achilo sausgyslė“.“
Reikia pripažinti, kad ankstesnių SSRS generalinių sekretorių Chruščiovo ir Brežnevo žmonos, galima sakyti, apskritai nesirodė viešumoje. Norint įkalbėti Niną Chruščiovą vykti kartu su vyru į JAV, prireikė net politinio biuro įsikišimo. Ir tai pavyko padaryti tik po ilgų įkalbinėjimų, nes moteris kategoriškai atsisakė kelti koją iš namų.
Namuose daugiausiai sėdėjo ir Brežnevo sutuoktinė. Tik labai retais atvejais ją matydavo priėmimuose. Du ar tris kartus per metus. Kaip atrodė Černenkos ir Andropovo žmonos, apskritai niekas nežinojo. Užtat Raisos Maksimovnos buvo visur.
Kai per Spalio revoliucijos minėjimo paradą Gorbačiovą kėsinosi nušauti Aleksandras Šmonovas, po to prezidento požiūris į apsaugą vis dėlto tapo pagarbesnis. O nevykusiam teroristui diagnozavo šizofreniją, ir jis buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę. Po to metus praleido kalėjime.
Neįtikėtina, bet apie šią savo, kad ir nesėkmingą, teroro aktą Šmonovas ir dabar pasakoja su pasididžiavimu. Leidinio „Sovershenno sekretno“ žurnalistai net paėmė iš jo interviu.
„Aš žiūrėjau, kad greta Gorbačiovo nestovėtų Jelcinas ir Popovas (tuometis Maskvos miesto meras – red.). Šalia tų žmonių, kurie buvo išrinkti demokratiniu keliu. Mačiau, kad šalia Jelcino stovėjo Lukjanovas, o iš kitos pusės – Ryžkovas (tuometis SSRS Ministrų tarybos pirmininkas, – red.).“
Balistinės ekspertizės specialistų tvirtinimu, Šmonovas ištraukė ginklą iš po palto per 4 sekundes. Jis buvo patyręs šaulys. Iki Gorbačiovo buvo likę vos 47 metrai. Šmonovas nusitaikė, ėmė spausti gaiduką ir tuo metu prišokęs saugumietis kirto per šautuvą, kulka nuskriejo aukštyn virš mauzoliejaus.
Tada Šmonovas galvojo, kad praleis psichiatrinėje kokių 20 metų, bet po 4 metų jį išleido namo.
1999 metais Šmonovas net bandė kelti savo kandidatūrą į Rusijos valstybės dūmą, bet buvo pašalintas iš rinkiminės kampanijos dėl surinktų suklastotų parašų. Vyras iki šiol nekeičia savo įsitikinimų, tvirtindamas, kad Gorbačiovą tikrai reikėjo nušauti.
Mėgo neplanuotus susitikimus su liaudimi
Kai kurios pasikėsinimų į Nikitą Chruščiovą istorijos išpūstos, kadangi iš tikrųjų pasikėsinimo ir nebuvo. Ko vertas vien nutikimas, įvykęs Kijeve 1958 metais, kur Chruščiovas dalyvavo pasitarime žemės ūkio klausimais. Pasitarimas vyko Ukrainos KP CK rūmuose, kur tuo metu bufeto darbuotoja ruošė sumuštinius: pjaustė dešrą, sūrį. Laukė lankytojų antplūdžio, kurie netrukus turėjo ateiti į bufetą. Ir staiga pamatė pro šalį žygiuojantį Chruščiovą su palyda. Moteris puolė pasisveikinti, pamiršusi padėti peilį ant stalo. Apsaugininkai pridengė Chruščiovą, stvėrė moterį, išmušė iš jos rankų peilį ir pagriovė ant grindų. Subėgo daugybė žmonių, o po visą pastatą netrukus pasklido žinia: Chruščiovą norėjo papjauti.
Po to tardytojas klausė, kam jai, vienišai dviejų vaikų motinai, prireikė kėsintis į Chruščiovą. Bufetininkė paaiškino, kad nė nesiruošė žudyti. Ji pažįsta Nikitą Sergejevičių nuo tų laikų, kai jis dar dirbo Kijeve. Čia, tame pačiame pastate, ji dažnai parduodavo jam spurgų ir sulčių ar arbatos stiklinę. O dabar norėjo tik pasisveikinti, kaip su senu pažįstamu. Moterimi nepatikėjo, ir ji buvo ilgiems metams uždaryta į psichiatrinę ligoninę, o jos vaikai apgyvendinti vaikų namuose.
„Kitas, daug rimtesnis pasikėsinimas į Chruščiovą buvo planuojamas 1961 metais gegužės mėnesį, kai iš anksto buvo žinoma, kad jis turi lankytis Tbilisyje“, – pasakoja istorikas, publicistas Olegas Chlobustovas.
Anot jo, gruzinai negalėjo atleisti Chruščiovui pareiškimo, kai per eilinį komunistų partijos suvažiavimą pasisakė apie Stalino kulto pabaigą. Gruzijoje net įvyko kelios demonstracijos visų tautų vado garbei. Stebėtina, bet Staliną palaikė ne tiek seni stalinistai, kiek jauni žmonės.
„Būrelis jaunų žmonių ruošėsi surengti teroristinį aktą prieš Chruščiovą, – tęsia istorikas. – Jie ketino apmėtyti jį granatomis. Bet planui užkirto kelią saugumiečiai.“
Chruščiovas ir jo bendražygiai ėmė aktyviai važinėti po visą šalį ir susitikinėti su žmonėmis. Nikita Sergejevičius, dar gerokai iki Gorbačiovo, mėgo netikėtus ir iš anksto neplanuotus susitikimus su liaudimi. Nepaisant to, kad reformomis nepatenkinti žmonės galėjo jį nušvilpti ar net dar blogiau – apmėtyti kiaušiniais ar pomidorais. Bet Chruščiovas nebijojo, jis prieidavo prie būrio žmonių, spausdavo visiems iš eilės rankas, plačiai šypsojosi ir kalbėjosi su jais. Tas pats buvo, kas visai negirdėta ir nepriimtina tais laikais, ir jam nuvykus į Ameriką.
„Chruščiovas labai žaismingai elgėsi ir su paprastais amerikiečiais, – pasakoja istorikas. – Atsakinėjo į klausimus, spaudė rankas. O tai versdavo apsaugininkus kaip reikiant sunerimti ir paprakaituoti.“
Negana to, Nikita Sergejevičius kategoriškai atsisakė šarvuoto automobilio ir, pasekęs JAV prezidento Johno F. Kennedy pavyzdžiu, važinėjo tik atviromis mašinomis – kabrioletais. Gensekas labai mėgo neskubant pravažiuoti miesto gatvėmis, pasisveikinti aukštai iškelta ranka su liaudimi. O apsaugininkai tik erzindavo, nes jie, anot genseko, trukdė jam valdyti šalį, bendrauti su žmonėmis, priimti svečius ar medžioti. „Chruščiovas nemėgo apribojimų ir taisyklių, ir dažnai nesikuklindamas iškeikdavo apsaugos vyrus. Būdamas drąsus, galima sakyti bebaimis žmogus, neskyrė didelio dėmesio savo apsaugai ir nežiūrėjo į tai rimtai“, – tvirtino istorikas.
Didžiausias Chruščiovo iššūkis buvo jo vizitas į Angliją 1956 metais. Tai buvo jo viena pirmųjų užsienio kelionių, kuriai ruošėsi pusmetį. Saugumiečiams tai buvo irgi nepaprastas uždavinys. Juk tai tolima ir nežinoma kapitalistinė šalis. Transporto eismas kairiąja kelio puse. Apsaugos žmonėms baisiausia buvo, kad Chruščiovas nusprendė vykti į Didžiąją Britaniją kreiseriu „Ordžonikidzė“. Vadinasi, reikėjo pasirūpinti ir laivo saugumu.
„Saugumiečiai mėgino įkalbėti genseką pakeisti savo sprendimą, bet Chruščiovas norėjo parodyti SSRS galybę. Taip pat ir techniką, – pasakojo rašytojas Olegas Šiškinas. – Tai buvo tikra sovietų garbės troškimo mugė. Kreiserio didingumas ir juo atvykęs sovietų politinis ir intelektualinis elitas, admirolai, sukūrė galingo ginklo įvaizdį, kurio bijojo visas pasaulis.“
1960 metais buvo įkurta žinoma SSRS KGB 9-oji valdyba. Toje galingoje struktūroje buvo ir padalinys, besirūpinantis aukščiausių valstybės galvų, vykstančių į užsienį, saugumu.
1963 metais buvo nušautas Amerikos prezidentas Johnas F. Kennedy, į kurį taip mėgo lygiuotis Chruščiovas, važinėdamas miesto gatvėmis atviru automobiliu.
„KGB primygtinai rekomendavo Chruščiovui pakeisti automobilį ir važinėti saugesniu, bet jis į tai tik numojo ranka – ir toliau važinėjo atviru automobiliu“, – sakė rašytojas.
1964 metais gegužės mėnesį Chruščiovas su vizitu atvyko į Egiptą. Ir vėl jo apsaugai teko dirbti išsijuosus. Negana to, Chruščiovas važinėjo po šią Šiaurės Afrikos šalį visiškai nesaugomu traukiniu, nes saugumiečiai neturėjo nei išteklių, nei galimybių jį patikrinti ir saugoti. Ir vėl sovietų gensekas blaškėsi po gatves, tapšnojo per pečius, sveikinosi su paprastais egiptiečiais. Kadangi Egipte buvo karšta, Chruščiovas net nenorėjo girdėti apie uždarą automobilį. Todėl Nikitą Sergejevičių teko lydėti apsaugai užlipus ant mašinos laiptelių. „Chruščiovas neretai elgėsi gana grubiai ir neklausė apsaugininkų patarimų. Bet kad ir koks bebūtų valstybės vadovas, reikia kentėti, daryti viską taip, kaip jis nori, – tenkinti kaprizus, išsišokimus, bet ir išsaugoti jo gyvybę“, – teigė rašytojas O. Šiškinas.
Savižudis išliejo nepasitenkinimą mirusiam Leninui
Pati neprofesionaliausia, labiausiai nevykusi buvo Lenino apsauga, kuri neišmanė savo darbo, todėl labiau kenkdavo nei padėdavo. Įdomiausia tai, kad į proletariato vadą ne kartą buvo pasikėsinta ir po jo mirties.
Kai laikinoji vyriausybė paleido caro apsaugą, Leninas kurį laiką apskritai buvo be apsaugos, nors jis taip pat mėgo būti su liaudimi, kartais sakydavo kalbas net po du tris kartus per dieną.
1918 metų sausio 1 dieną Leninas savo liepsninga kalba išlydėjo raudonarmiečius į frontą. Po to sėdo į mašiną ir, vos spėjus jai pajudėti, kulka prakirto šoninį langą. Mašina buvo apšaudyta. Leniną išgelbėjo šalia sėdėjęs bendražygis.
Anot rašytojo Olego Šiškino, Leniną kėsinosi nužudyti bent keletą kartų per pirmuosius dvejus metus, nuvertus caro valdžią. Kad nevykusi buvo proletariato vado apsauga, įrodo ir tai, jog prie jo visai arti prisėlino neprimatanti Kaplan ir paleido į jį dvi kulkas. Bet net ir po to Leninas rimtai nežiūrėjo į savo apsaugą. Kai išvykdavo iš Kremliaus, net drausdavo kitai mašinai sekti paskui jį. Todėl kartą pateko į gatvės chuliganų rankas.
1919 metais sausio mėnesį Leninas ir jo sesuo Marija susiruošė aplankyti ligoninėje gulinčią Nadeždą Krupskają. Važiuojant į Sokolnikų rajoną, gatvėse buvo tamsu ir juos užpuolė chuliganų Kašelkovo gauja. Leniną, jo seserį ir vairuotoją ištempė iš mašinos. Leninas pasakė, kad jis yra Liaudies komisarų komiteto pirmininkas, bet užpuolikai apie tokį nebuvo girdėję ir nepažino. Tada Leninas pasielgė labai apdairiai. Atidavė piniginę, seseriai liepė nusivilkti ir atiduoti kailinius, o vairuotojui – automobilio raktelius.
Čekistams pavyko gana greitai surasti Kašelkovo gaują, kuri buvo sušaudyta vietoje, be tyrimo ir teismo.
Į Leniną buvo pasikėsinta ne kartą ir po jo mirties. Pirmą kartą tai įvyko 1934 metais kovo 19 dieną. Į užbalzamuotą proletariato vadą, gulintį mauzoliejuje, šovė kolūkio „Progresas“ darbininkas Mitrofanas Nikitinas. Jis šovė į gulintį Leniną du kartus, bet nepataikė. O trečią kulką kolūkietis paleido sau į širdį. Be to, vyras paliko priešmirtinį laišką, kur konkrečiai išdėstė savo elgesio priežastis.
„Su džiaugsmu mirštu už liaudį. Aš nuo 13 metų dirbu, mano sąžinė švari. Dėl teisybės esu pasiruošęs būti kankinamas. Aš viską apgalvojau ir ilgai išnešiojau. Aš protestuoju milijonų darbininkų vardu, kad gana vergovės, teroro. Atsipeikėkite, ką jūs darote? Kur nuvedėte šalį, juk viskas ritasi į bedugnę“, – išliejo savižudis savo nepasitenkinimą mirusiam Leninui.
„Mauzoliejų buvo mėginta susprogdinti tris kartus, – sakė specialiųjų tarnybų istorikas Valerijus Malevanis. – Du kartus į mirusį Leniną šovė. Iki šiol ši informacija nėra visiškai išslaptinta.“
Daugelis vyresniosios kartos žmonių prisimena, kad, norint pamatyti Leniną, Raudonojoje aikštėje nutįsdavo didžiulės eilės. Žmonės išstovėdavo kelias valandas dėl akimirkos prie revoliucijos vado karsto, nes net stabtelėti nebuvo leidžiama. Todėl užpulti karste gulintį Leniną buvo labai sunku dėl labai paprastos priežasties – tam visiškai nebuvo laiko.
1960 metų birželio mėnesį iš Frunzės miesto atvykęs Minibajevas, atstovėjęs eilę į mauzoliejų, peršoko pertvarą ir kojos smūgiu sutriuškino sarkofago stiklą, kurio šukės sužeidė proletariato vado užbalzamuotą odą. Apklausiamas Minibajevas prisipažino, kad savo planą nešiojo dešimt metų. Ir pirmą kartą atvyko į šalies sostinę tik dėl šios misijos.
Po to buvo sukonstruotas kulkų nepramušamas sarkofago stogas.
1970 metais eilė į mauzoliejų dar labiau pailgėjo. Liaudžiai neretai tekdavo išstovėti ir po 5–6 valandas. Proletariato vado populiarumą patvirtino ir to meto šūkis: „Leninas gyveno, Leninas gyvas, Leninas gyvens“. Bet 1973 metais prie Lenino palaikų mauzoliejuje nugriaudėjo baisus sprogimas. Sarkofagas, uždengtas neperšaunamo stiklo stogu, nenukentėjo, o teroristas ir du lankytojai – sutuoktinių pora iš Astrachanės, žuvo. Buvo sužeisti ir keturi moksleiviai bei sargybiniai.
Stalinas bijojo savo aplinkos
Po Stalino mirties saugumas dirbo ypač akylai, kadangi tautų vadas retai išvykdavo kur nors iš Kremliaus. Liaudis matydavo jį tik mauzoliejaus tribūnoje. Per vadovavimo šaliai metus Stalinas tik du kartus buvo išvykęs į užsienį.
Nepaisant to, Stalinas paranojiškai nepasitikėjo ir bijojo savo aplinkos. Net kai važiuodavo iš Kremliaus į savo rezidenciją, jis pats nuolat nurodinėdavo vairuotojui, kur pasukti. Kas žino, gal bendražygiai surengė pasalą pakeliui? Stalinas padarė vieną lemtingą klaidą, kai greta jo atsidūrė Lavrentijus Berija.
1933 metais Stalinas vyko pailsėti į Abchaziją, į vyriausybinę rezidenciją. Jį lydėjo šarvuotų automobilių kortežas: pirmame vyko apsauginiai, antrame – sėdėjo Stalinas, trečiame – Berija ir Gruzijos NKVD vadas, ketvirtame – aptarnaujantis personalas, o penktame – irgi apsaugininkai.
Netikėtai Berija sustabdė mašinas. Priėjo prie Stalino ir paprašė persėsti jį į priešpaskutinę mašiną. Stalinas paklausė. Greta jo atsisėdo ir Berija. Aptarnaujantis personalas užėmė atsilaisvinusią antrą mašiną. Važiuojant toliau, Stalinas nervingai paklausė, kodėl buvo susikeista vietomis? „Labai bloga nuojauta“, – atsakė Berija. Tokia sudėtimi jie ramiai pravažiavo vieną tiltą. O užvažiavus ant antrojo, įvyko neįtikėtinas dalykas. Pirmasis automobilis su apsaugininkais pasiekė kitą upės krantą ramiai. Bet antrajam automobiliui, kuriame prieš tai sėdėjo Stalinas, užvažiavus ant tilto, jis įgriuvo ir mašina nudardėjo žemyn. Apsaugininkai iššoko iš mašinos, apsupo, uždengė Stalino automobilį ir ėmė šaudyti į visas puses. „Juk sustojusi plyname lauke mašina buvo geras taikinys teroristams, bet jų taip ir nebuvo rasta. Stalinas nesuprato, kad tas „teroro aktas“, tai Berijos surengtas spektaklis, norint parodyti Tautų vadui, kad jis yra nepakeičiamas ir labiausiai atsidavęs. Stalinas atsidėkojo savo „gelbėtojui“, parūpinęs jam aukštą postą – paskyręs jį SSRS NKVD komisaru. Bet būtent po to inscenizuoto „teroro akto“ Stalinas ėmė maniakiškai bijoti pasikėsinimo“, – pasakojo rašytojas Olegas Šiškinas.
Žinomas rusų rašytojas ir publicistas Jurijus Muchinas savo knygoje „Stalino ir Berijos nužudymas“ rašo, kad paskutiniais savo gyvenimo metais Stalinas labai bijojo dėl savo gyvybės. Bijojo būti nušautas, nunuodytas. Net kai atvežė jam iš Gruzijos vyno, Stalinas įsakė vyną sunaikinti. O kai gydytojas išrašydavo Stalinui vaistų ir pristatydavo, jis paimdavo iš jo receptą ir perduodavo savo apsaugininkui, kad šis nupirktų ir atneštų juos tiesiai iš vaistinės. Būtent šia jo silpnąja vieta ir pasinaudojo jo „gelbėtojas“ Berija, kai 1940 metais, Tautų vado sveikatai gerokai pašlijus, ėmė pamažu atlaisvinti kelią valdžios olimpo link.
Taškente ant genseko krito metalinė konstrukcija
Leonidas Brežnevas vadovavo šaliai 18 metų, bet daugelis juos sieja su sąstingio laikais – viskas ramu, pastovu, saugu. Visi atsipalaidavo. Įdomiausia tai, kad Leonidas Iljičius yra pasikėsinimų į jį ir iškilusių grėsmių jo gyvybei rekordininkas. Įvairiais skaičiavimais į jį buvo pasikėsinta mažiausiai dešimtį kartų.
Dar Brežnevo valdymo pradžioje atsirado maištininkų, kurių netenkino genseko politika. Tarp jų buvo ir jaunesnysis leitenantas Viktoras Iljinas, kuris tuo metu atliko karinę tarnybą Leningrade. Savo ketinimus brandino ilgai, nusprendęs, kad prie Brežnevo demokratijos ir laisvės nebus. Reikia gelbėti Sovietų Sąjungą – nušauti Brežnevą.
1969 metais sausio 21 dieną Iljinas išgirdo per radiją, kad rytoj Maskva iškilmingai sutinka kosmonautus, grįžusius iš skrydžio. Jis suprato, kad ten turi būti ir Brežnevas.
Tą pačią naktį Iljinas pavogė iš karinio dalinio, kuriame tarnavo, du pistoletus, šovinių apkabą ir pabėgo. Vyras apsistojo Maskvoje pas savo dėdę, buvusį milicininką. Jo uniformą ir apsivilko, kai ryte ruošėsi įvykdyti pasikėsinimą. Apsišaukėlis milicininkas netrukdomai prisiartino prie Kremliaus vartų, kur ir turėjo pravažiuoti generalinio sekretoriaus kortežas.
Bet netikėtai prie Iljino priėjo karininkas ir paklausė, ko jis čia stovi. „Pastatė, tai ir stoviu“, – atsakė Iljinas. Ir tas nuėjo. Netrukus teroristas pamatė Kremliaus link artėjančią mašinų vilkstinę. Pirmame automobilyje „Čaika“ Iljinas pažino Brežnevą. Šaulys akimirksniu išsitraukė iš kišenių abu pistoletus ir ėmė šaudyti. Paleido 16 kulkų į mašinos priekinį stiklą, kaip jam atrodė, už kurio sėdėjo gensekas. Bet teroristas suklydo, toje mašinoje sėdėjo kosmonautai. Vienas jų, laivo „Sojuz-4“ kapitonas G. Beregovojus – iš antakių tikrai buvo panašus į Brežnevą. Stiklo šukės sužalojo kosmonauto veidą. Kitam kosmonautui A. Nikolajevui kulka kliudė petį. Vairuotojas buvo nukautas, spėjęs paskutinę akimirką privažiuoti prie kelkraščio ir sustabdyti mašiną.
Šaulys nežinojo, kad specialiosios tarnybos jau buvo pranešusios apie pabėgimą iš dalinio ir dviejų pistoletų bei šovinių vagystę. Todėl Brežnevo mašina atsiplėšė nuo kortežo ir įvažiavo į Kremlių pro kitus vartus. Iljinas buvo sulaikytas vietoje ir 20 metų įkištas į psichiatrinę ligoninę.
Po Iljino pasikėsinimo paaiškėjo, kad, net ir važinėjant šarvuotais automobiliais, užtikrinti gensekų saugumą yra sudėtinga, o kartais ir neįmanoma. SSRS KGB struktūrinis padalinys, 5-oji valdyba, atsakinga už kontržvalgybos darbą kovojant su ideologinių priešų diversijomis, išsiplėtė. „Prancūzijoje taip pat buvo planuojamas pasikėsinimas į Brežnevą, kurį rengė prancūzai išvien su sovietais, bet saugumiečiai laiku užkirto kelią, – tvirtino buvęs SSRS KGB 9-osios valdybos viršininkas Valerijus Velička.
Brežnevo laukė nemalonumai ir Taškente, 1982 metais kovo 23 dieną jam viešint Uzbekijos SSR. Gensekas lankėsi Taškento aviacijos gamykloje. Tada jis jau buvo ligotas, net judėjo sunkiai. Netikėtai ant genseko ėmė griūti sunki metalo konstrukcija, ant kurios stovėjo fabriko darbininkai. Visi iš karto pagalvojo, kad tai teroro aktas. Bet Brežnevą ir jį lydinčius asmenis išgelbėjo saugumiečiai, kurie spėjo laiku pagriebti konstrukciją ir laikė rankose net kelias minutes. Brežnevą tik nesunkiai kliudė.
Kuo senyn ėjo Brežnevas, tuo jis buvo malonesnis savo apsaugininkams. Žinojo, kaip ir kuo gyvena jo apsaugos žmonės, dovanojo jiems vertingų dovanų. Brežnevo asmeninės apsaugos viršininkas nuo 1972 metų buvo generolas majoras Aleksandras Rybenka ir iki pat mirties gensekas nepakeitė jo.
„Vyrai, saugoję Brežnevą, buvo jam kaip sūnūs, – sako buvęs saugumietis Valerijus Velička. – Kai važiuodavo ilsėtis į Krymą, Brežnevas sakydavo savo apsaugos viršininkui: „Saša, duok man savo žmonių, jų šeimos narių sąrašą, kas norėtų važiuoti pailsėti į pietus, kai aš ten būsiu. Taip pat reikėtų pasirūpinti, kad jiems rezervuotų kambarius.“ Apsaugos vyrai atvykdavo su šeimomis, žmonomis, vaikais ir gyveno už dyką. Brežnevas manė, kad, kai jo sargybinių šeimos šalia, jiems lengviau vykdyti ir savo funkcijas.“
Anot Veličkos, Brežnevo gyvenimo pabaigoje jo apsaugininkams teko daryti tai, ko instrukcijose nebuvo numatyta. Pavyzdžiui, praskiesti degtinę vandeniu, aprūkyti jį cigaretėmis, nes Leonidui Iljičiui tada jau buvo griežtai draudžiama rūkyti, bet jis mėgo bent pasėdėti dūmuose. Taip pat apsaugininkai turėjo su juo plaukioti baseine, nes ne kartą teko traukti iš vandens genseko suglebusį kūną. Daugelis iki šiol prisimena kad ir nutikimą su akiniais. Gensekas, eidamas į tribūną skaityti pranešimo, traukė akinius iš kišenės, bet šie nukrito ant žemės ir sudužo, o atsarginių nebuvo. Kitą kartą apsaugininkai jau ėjo iš paskos, nešini keliais komplektais atsarginių akinių.
Mirties dieną greta Brežnevo nebuvo gydytojo. Ryte apsauginiai įėjo į miegamąjį, ėmė žadinti genseką, bet atitraukę užuolaidas pamatė, kad jis neberodo gyvybės ženklų. Vyrai dar mėgino jį gaivinti, daryti dirbtinį kvėpavimą, bet viskas veltui. Brežnevas taip ir mirė ant savo apsaugininkų rankų. Be jų žinios, vadai nenukeliauja ir į anapusinį pasaulį.
Jau septintojo dešimtmečio pabaigoje buvo aišku, kad Brežnevas ilgai nebetrauks, todėl prasidėjo nuožmi kova dėl sosto. Neblogų galimybių turėjo tuometis jauniausias SSRS CK KP politinio biuro narys, 60 metų Fiodoras Kulakovas, bet 1978 metais jis netikėtai mirė nuo širdies smūgio. „Tą naktį jo vasarnamyje nebuvo nei gydytojo, nei sargybinio. To anksčiau niekada nebuvo buvę. Todėl pasirūpinti juo tiesiog nebuvo kam. Brežnevo įpėdiniu laikė ir tuo metu populiarų šalies politiką Piotrą Mašerovą – Baltarusijos CK pirmąjį sekretorių, – pasakoja rašytojas O.Šiškinas. – Bet 1980 metais spalio mėnesį jis žuvo autoavarijoje. Kelyje Maskva–Minskas sunkvežimis, vežęs 5 tonas bulvių, praleidęs pirmą kortežo mašiną, užtvėrė kelią „Čaikai“, kurioje ir sėdėjo Mašerovas. Vyriausybinis automobilis visu greičiu rėžėsi į sunkvežimį. Visi jo keleiviai žuvo vietoje.“
Anot jo, Kremliaus užkulisiuose buvo kalbama, kad taip su savo konkurentais susidorojo tada dar „nematomas“ ir daug silpnesnis nei jo varžovai, tuometis KGB vadovas Jurijus Andropovas.